Alsuojanti tamsa (✔)

13. Juna iš pievos

Kaip ir kiekvieną kartą tuo metų laiku, medžiokliai vėl visi išjojo į mišką. Kaip ir kasmet tai turėjo būti linksma visos grupės medžioklė, tačiau šį kartą nebebuvo Vilkgailos: taip, kaip kasmet būti nebegalėjo. Šį kartą visi pamažu išsiskirstė kas sau ir Skiriotas nesugebėjo jų vėl surinkti draugėn.

Symantas nebuvo didelis šitos medžioklės mėgėjas, bet dabar prisidėjo prie visų – norėjosi ištrūkti iš tos slegiančios erdvės. Nors Auktarė, rodos, atsigavo pati pirma ir tėčiui dažniau grįžtant namo Iglė vėl ėmė šypsotis, jis pats kiekviename namų kampelyje dar jautė tą tuštumą, kuri liko mirus mamai.

Visgi bendravimo su kitais jis iš tiesų visai nesiekė, todėl dabar net džiaugėsi, kad pamažu atsiliko nuo Nerilio ir kitų. Miškas užgožė nutolusių vyrų balsus ir greitai tapo visai tylu. Lyg nė gyvos dvasios nebūtų aplink, tik ta jauki žaluma. Tarp tankiai suaugusių girios medžių pagaliau liko tik jis ir jo žirgas. Net oro, rodės, atsirado daugiau. Tyla, miškas ir ugnis dažniai atstodavo geriausius draugus. O gal ir dar geriau – jie juk nieko nereikalavo, nieko neklausinėjo, nebandė jo niekuo įtikinti. Jie leido mintims netrukdomoms megztis ir augti. Ir net nesvarbu, kad visos tos mintys tik vertė nerimauti. Vaikinas vis negalėjo pamiršti senelės žodžių, kad mama nujautusi kažką blogo, kažką net blogesnio už Vilkgailos mirtį, kažką, kas bus po to. Jau pirmą kartą, kai tai išgirdo, jis iš karto pagalvojo apie svetimšalius baltomis, kalavijais išpaišytomis skraistėmis. O kas, jei Nerilis teisus, kas jei iš tiesų jie neužtruks taip ilgai iki jų ateiti kaip atrodo Symantui?

Staiga Anglis neramiai suprunkštė. Symantas krūptelėjo. Akimirką pasirodė, kad kažkur tankmėje išgirdo žmogaus balsą. Įsiklausė. Iš tiesų. Dabar jau buvo tikras, kad nepasigirdo. Pro medžių šakas į jo ausis sroveno ramus, tolimas moteriškas balsas. Iš kažkur toli skambėjo jos daina. Girdėjo tyliai sklindančią melodiją, bet dainos žodžių dar negalėjo suprasti. Buvo keista čia girdėti moters balsą: nujojo jau toli nuo miesto, jo gyventojos taip toli neidavo.

Pasirodė, kad daina sklido iš pačios tankumos, kur medžiai augo net per tankiai, kad galėtų prajoti. Symantas jau kurį laiką klausė ir nors rankos vis taikėsi paraginti ristūną, bet nujoti vis nesiryžo. Buvo keistai smalsu. Kažkoks stiprus jausmas tiesiog vertė išsiaiškinti kas ten. Vaikinas nulipo ir pririšo žirgą prie pušies. Anglies didelės juodos akys, tarsi klausdamos, nerimaudamos pažvelgė į šeimininką, tačiau šis dar kartą paglostė žvilgantį juodą kaklą ir praskleidęs aštrias avietyno šakas, ėmė skintis kelią į gilumą.

Buvo ne taip paprasta, kaip iš pradžių atrodė: kojos kliuvo už susiraizgiusių šaknų, plaukus pešė tankios šakos, o rankos beperstojo braižėsi į krūmynų spyglius. Atrodė, kad pats miškas atsitvėrė nuo jo, tačiau Symantui, su kiekvienu žingsniu į priekį, vis labiau į galvą kalėsi mintis, kad šioje tankmėje slepiasi kažkas, ką būtinai būtinai reikia surasti. Tai buvo jausmas, kuriam negalėjo ir nenorėjo nepasiduoti. Tuo labiau, kad jau artėjo link tikslo – melodija garsėjo.

Jau atrodė visai netoli, kai peršokus griovį ir vėl ėmus sausose šakose laužti sau taką, pagarsėjusi daina staiga nutrūko. Symantas sustingo. Dabar pasivaideno, kad daina tebuvo vienintelis garsas miške, nes, jai nutilus, pasidarė beprotiškai tylu. Tyla užgulė krūtinę, kurioje triukšmingai trankėsi širdis. Pajudėjus sutraškėjo šakos. Garsas buvo beveik kurtinantis. Šmėstelėjo mintis, kad dainuojančioji bus išgirdusi jo žingsnius ir nori nuo jo pabėgti. Mintis išgąsdino. Nebekreipdamas dėmesio į draskančius dyglius kaip galėdamas greičiau ėmė brautis link ten, dar neseniai skambėjo tas balsas. Turėjo pasivyti. Būtinai turėjo pasivyti.

Dar šiek tiek bėgimo ir iš miško gniaužtų Symantas galop pateko į aukštų medžių apsuptą ir nuo dienos kaitros uždengtą pievelę. Atsikvėpė įtraukdamas giliai į plaučius tvankaus oro, pilno žydėjimo kvapų ir stabtelėjo. Pievelėje neišvydo jokio žmogaus, tik kitoje jos pusėje, šalia pasislėpusio už nendrių nedidelio ežeriuko, lingavo liepa, aplipusi saldžiais žiedais. Kai širdį buvo beužliejantis nusivylimas, nuo to medžio vėl pasigirdo tylus niūniavimas. Balsas buvo tas pats. Maloni šiluma išplito po kūną. Greitu žingsnius jis patraukė per aukštą žolę liepos link.