Alsuojanti tamsa (✔)

40. Išvykimas

Buvo nebe liūdna, buvo kankinančiai tuščia. Ji norėjo verkti, bet atrodė, kad ašaros tiesiog baigėsi. Po ištuštėjusią širdį skersvėjais ūžavo nebent pilkas pyktis. Iglė nebebuvo tikra ant ko pyksta: ant šešėlių, dvasių, dievų ar tėčio. Suprato, kad jis turi kažko imtis, kad galbūt išties prūsai padės, bet... Bet ir vėl jis išvyksta, nežinia kuriam laikui ir neaišku kada vėl jį pamatys. Ar iš viso pamatys! Jei ne šešėliai, tai jos mylimeji patys pasitraukia nuo jos. Iš pradžių mama, o dabar tėtis, Symantas. Vis baugščiai dairydavosi aplink juos – šalia tėčio ir brolio dar nematė pranašės, bet tai nenumaldė nerimo. Juk kartais ji nesiskubina pranešti.

Iglė bandė paprašyti pasiimti ir ją į kelionę, bet tėtis tik nusijuokė ir pasakė, kad jai svarbiau ir saugiau likti su Auktare.

Tai buvo kankinantis laukimas – laukti, kol jie išvyks, neaišku ar ne visam laikui. Nebegalėjo sėdėti vienoje vietoje. Nežinojo kur nori nueiti, bet reikėjo eiti. Patraukė nosies tiesumu.

Sustojo tik priėjusi šaltinį pamiškėje. Čia nebebuvo nieko, kas ją matytų – nei žmonių, nei dvasių, tik ramiai šnibždantis šaltas vanduo ir tyliai šlamantys medžiai. Čia buvo bent truputį ramiau. Tarsi ieškodama dar didesnės tylos, praėjusi pro šaltinį, užkopė į kalvelę nuaugusią jaunais beržais. Ten beveik niekas nesilankydavo, ten niekam nereikėjo – nei uogų, nei vaistažolių, nei... Žvilgsnis sustojo ties paukščiu, tupinčiu ant šakos. Tapo nejauku. Pasirodė, kad jis atidžiai ją stebi. Iglė nebūtų galėjusi pasakyti, kas tai per paukštis. Atrodė visai kaip vanagas tik visas juodas. Priėjo arčiau. Ištiesusi ranką jau būtų galėjusi jį pasiekti, tačiau vanagas nenuskrido. Nebijojo. Tik dar palinko į priekį, lyg norėdamas iš arčiau ją apžiūrėti. Jo snapas prasivėrė, bet vietoj paukštiško balso, iš juodos krūtinės sklido tik tyla.

Iglė staiga atsitraukė. Pajuto šaltį, pašiurpo oda. Užsimerkė tik trumpam, bet ir toje trumpoje tamsoje išvydo: blykstelėjo melsva liepsnelė pridengta kaulų grotomis, vėl pažvelgė gąsdinančios piktos akys iš ežero, o tuomet priešais sustojo trys juodos nepažįstamų žmonių figūros. Išsigandusi atsimerkė. Juodas vanagas pakėlė galvą ir suplasnojęs pakilo. Jo šešėlis nuskriejo per virpančiais beržais pridengtas samanas ir dingo tarp miško medžių.

Iglė vis dar jautė kaip stipriai daužosi širdis. Kas tai buvo? Ką tai reiškė? Ji vėl apsidairė bijodama sutikti dar ką nors. Niekas nesujudėjo. Dabar tikrai liko viena. Tikrai? Išvydo kažką keisto ten toliau po beržu. Žengė artyn – čia buvo iš akmenų sudėliotas paveikslas – tarp gūdžių miško medžių kamienų į ją žvelgė trys moterys juodais, beveik žemę siekiančiais plaukais. Ar ne tą patį vaizdą ji ką tik matė pro užmerktas akis? Dabar pasirodė, kad kažkas pikto čia vis tik tūno. Ji nebesižvalgė, tik lėtai ir kiek galėdama ramiau, stengdamasi neišsiduoti, patraukė atgal į miestą.

Tik jau pasiekusi pirmuosius namus leido sau sustoti. Nedrąsiai atsisuko – niekas nesivijo. Atsirėmė į šalia kelio augantį klevą. Vis dar bandė suvokti ką mačiusi. Ar tai buvo perspėjimas saugotis, žinia ruoštis neišvengiamam? Ką ji turėtų daryti su šitais regėjimais? Kam tai mato? Gerklę suspaudė graudulys. Prisiminė Perkų, mamą... Ji nebeturi su kuo pasitarti, jų nebėra. O dabar... Dabar, šiandien ji neteks ir dar dviejų žmonių. Ašaros, kurių dar neseniai galvojo nebeturinti, kaupėsi lyg grasinanti išversti užtvanką upė. Bet akims dar neužtemus Iglė spėjo pamatyti jį.

Mažas berniukas, toks panašus į Idrį, bėgo tiesiai jos link, nors, rodės, jos ir nemato. Melsvos, pilnos baimės akys, dar nevikrios vaikiškos kojos, nerangiai besidėstančios ant nelygaus tako. Iš paskos piktai piktai lojo šuo. Iglė įsitempė, jau norėjo bėgti artyn, sugauti ir jį išgelbėt, bet berniukas staiga tiesiog išnyko.