Alsuojanti tamsa (✔)

25. Galmis

Symantas stabtelėjo ir pridėjęs pirštą prie lūpų davė ženklą Galmiui tylėti. Abu įsiklausė į vakarėjančio miško garsus. Kažkur toli jau čiulbėjo lakštingala, suūkė pelėda. Daugiau, be ramaus medžių šlamėjimo, Galmis nieko negirdėjo.

– Kas dabar? – jau susierzinęs paklausė Symanto. Draugas šiandien vis tarėsi kažką girdintis, matantis miške. Jie vis turėdavo sustoti, ir jis vis eidavo apsižvalgyti. Nesakydavo ką išgirdęs ar pamatęs, tik galop ištardavo „pasigirdo".

– Pasigirdo, – pasikartojo Symantas.

– Tu man šiandien atsibodai, – atsiduso Galmis. – Mes per tuos tavo girdėjimus pasieksim šiandien namus ar nelabai? Mano mamutė, galimas daiktas, dar galės pakepti truputį šito zuikučio. – Jis iškėlė į viršų didoką zuikį, kurį jiedu ištraukė iš savo paspęstų spąstų, ir nusišypsojo, tarsi jau jausdamas burnoje keptos mėsos skonį.

– Nepyk, aš tiesiog... – Symantas trūktelėjo pečius į viršų. Akyse šmėstelėjo liūdesys.

– Kas tiesiog? – įdėmiai pažvelgė Galmis į jo veidą. – Negi net man negali pasakyti?

Draugas šyptelėjo atsiprašydamas, ir pakėlęs ranką parėmė pirštais kaktą, lyg norėdamas delnu užsidengti nuo skvarbių pilkų akių.

– Tai tiesiog kvaila.

– Kas kvaila? Negali žmoniškai? – vėl pyktelėjo vaikinas.

Symantas patraukė nuo akių pirštus ir įsižiūrėjo į juodais šeriais apaugusį draugo veidą. Galmis žvelgė į jį šiek tiek supykęs, bet labiau susirūpinęs. Jau suprato, kad jis šito nepaliks, kol neišsiaiškins iki galo. Šeima galėjo susitaikyti su tuo, kad Symantas gali nenorėti jiems kažko sakyti ir nebekreipti dėmesio, bet Galmis – ne. Kita vertus, kodėl gi būtina tai slėpti? Šito nežinojo, tačiau ir vėl vis atrodydavo, kad papasakota istorija taps nebe tokia... tokia... stebuklinga? Arba, kad iš jo pasijuoks. Įtarė, kad turbūt bus padaręs kažką kvailo, kad tai gali pastebėti kiekvienas, tačiau nežino jis pats. Bet ne, Galmis tikrai iš jo nesišaipytų.

– Tai kas tau yra? Ko čia dairaisi? Bijai tų dvasių ar kas?

– Ne, tai visai ne tai.

– Tai kas?

Symantas atsiduso. Gerai, tegul žino bent jis:

– Pameni, kaip klausiau ar nepažįsti tokios Junos?

Galmis susiraukė bandydamas atsiminti.

– Na nesvarbu, – ištarė Symantas, norėdamas papasakoti, kol neprarado ryžto. – Tai štai, Juna – tai mergina, kurią sutikau per praeitą medžioklę miške.

– Miške? – kilstelėjo antakius Galmis.

– Taip. Ir... Ji... – vaikinas nusišypsojo atsiminęs, – ji kažką dainavo miške ir man buvo smalsu, kas ten galėtų būti. O buvo ji. Sėdėjo medyje ir dainavo.

– Miške?

– Taip.

– Tu net miške sugebi surasti merginas, – nusijuokė. – Bet iš kur ji ten? Iš mūsiškių?

– Ne visai. Sakė gyvenanti kažkokiam namelyje miške. Viena, nes jos tėvai mirę.

– Mat kaip. Neklausei ko taip atsiskyrėliškai?

– Ne. Neklausiau. Tai štai, tada mes kalbėjom trumpai, bet ji pasiūlė vėl susitikti. Kažkur miške, tik nenurodė kur. Ir vėl teko ją susirasti pagal dainavimą.

Galmis šyptelėjo. Symantas atsakė tuo pačiu.

– Tas vakaras buvo... Net nemoku pasakyti. Kai dabar atsimenu, atrodo, kad galėjo nebent prisisapnuoti, taip keistai atrodo. Bet taip buvo. Tikrai. Ežeras, mėnuo. Net negalėčiau papasakoti. Galop ji užmigo šalia pievoje. Abu užmigom. O kai pabudau jos nebebuvo, – šypsena jo veide ištirpo. – Ir nuo tada jos nebematau. Net nežinau kodėl. Ar padariau kažką ne taip, ar... Nežinau. Bet labai norėčiau pamatyti.