Alsuojanti tamsa (✔)

41. Ežero būtybė

Lietus pamažu pavirto dulksna. Jau ilgokai nė viena nepratarė nė žodžio. Įkandin vilkosi tik sušlapusi tyla ir nerimas. Iglė vėl vogčiomis žvilgtelėjo į šalia jojančią Juną. Jos skubėjo, tačiau merginos žvilgsnis, nors daugiausiai nukreiptas į priekį, atidžiai šokinėjo ir pakelės brūzgynais, tarsi laukdamas iš ten kažkokio pavojaus. Ar jų kažkas gali tykoti? Mergaitė nedrįso jos kalbinti. Dabar buvo patenkinta bent tuo, kad tos tamsios akys jos nebetyrinėja, kad Iglė joja šalia tik kaip pašalinė, į kurią tas gąsdinantis padaras šiuo metu nekreipia dėmesio. Nors visą laiką bandė mintyse kartoti tuos močiutės žodžius, kad Juna galima pasitikėti, nuojauta vis šnabždėjo ką kitą.

Staiga Juna truktelėjo pavadį. Iglė taip pat sustabdė žirgą. Kažkas ant žolės tolėliau sujudėjo.

Jos didelės ir baikščios akys kartu su lietaus lašais gėrė į save mišką ir kelią priešais. Būtybės priešais gąsdino. Vėl pabandė atsistoti. Vėl suklupo.

Juna ir Iglė stebėjo ją nejudėdamos. Stirna gulėjo visai šalia kelio. Jos šone styrojo įsmigusi strėlė, kailis – kruvinas ir šlapias nuo lietaus. Matyt, ji visai nebeturėjo jėgų pasikelti ir tik persigandusi stebėjo žmones – tuos piktadarius, kurie ją sužeidė, tuos iš kurių nieko gero nebuvo galima tikėtis.

Junos antakiai susiraukė. Nušokusi nuo žirgo greitu žingsniu nuėjo iki jos. Pamatęs artėjantį žmogų, gyvūnas vėl nesėkmingai pabandė atsistoti, bet Juna jau buvo visai šalia. Iglė sunerimusi stebėjo ką ši darys. Išgirdo, kad kažką sušnabždėjo. Stirna nurimo. Mergina pritūpė šalimais. Suėmusi išlindusį strėlės kotą stipriai trūktelėjo. Stirna gailiai suinkštė ir iš atviros žaizdos plūstelėjo kraujas. Tuojau pat Juna pirštais uždengė žaizdą ir lūpos vėl sujudėjo.

Dar šiek tiek ir mergina patraukė ranką. Atsistojo. Stirna, vis dar žvelgdama į ją, nusipurtė ir pakilo ant visų keturių kojų. Iš žaizdos kraujas nebebėgo, tik kailis tebebuvo kruvinas. Neatrodė, kad tie grakštūs judesiai dar keltų skausmą. Gyvūnas meiliai ištiesė galvą link merginos. Lyg suprastų, lyg dėkotų. Juna šyptelėjo. Jos veidas tą akimirką pasirodė toks geras ir mielas. Stirna apsisuko ir pamažu nubėgo į mišką. Juna atsisuko į Iglę.

Mergaitės galvoje ėmė ūžti. Kaip ji tai padarė? Išgydė žaizdas be žolelių, be tepalų, taip greitai? Kaip taip tiesiog akimirksniu nuramino ir prisijaukino laukinį gyvūną? Močiutė žinojo užkalbėjimų, Rikantė jų žinojo dar daugiau, bet nė viena nebūtų to sugebėjusi.

Juna nusivalė savo kruviną delną į šlapias samanas ir neištarusi nė žodžio vėl užlipo ant žirgo. Iglė neiškentė:

– Kaip tai padarei?

Šviesiame veide vėl užsižiebė šypsena.

– Ką padariau?

– Nuraminai ją. Pagydei.

– Ilgas mokslas. Bet išmokstamas, – ištarė trumpai, atsisukdama į Iglę. Ši ją stebėjo vis dar su baime, bet dabar ir su susižavėjimu. Gal ji ir negali būti visai bloga, net jei kažkas su ja ir ne taip. Turbūt negali.

– Ar ir su manim tu taip?

– Ne, su tavim kiek kitaip. Tu juk ne stirna, – jos balsas vis dar skambėjo šiltai ir švelniai. Juna atidžiai nužvelgė Iglę, tada įkvėpė, lyg pasiruošdama ilgai kalbai: – Dėl to... Dėl to sapno ir tavo gydymo. Aš moku dar keletą dalykų. Vieno iš jų dėka parsivedžiau tave iš ten, kur buvai įstrigusi po kraujo aukojimo. To dėka aš ir žinau, kad matai dvasias. Auktarė man nesakė ir aš nesakiau Auktarei. Pažinojau ir tavo mamą, bet tuomet ji to dar nežinojo. Dabar žinau, kad esi mačiusi medžių dvasias, Giltinę ir dar šį bei tą. Tai, ką matei prieš aukojimą. Ką matei po jo – nežinau, niekaip negaliu žinoti, todėl labai svarbu, kad viską ką pamatai man pasakytum. Jei tu nežinai, ką daryti su tais vaizdais, gal žinosiu aš. Gerai?