Alsuojanti tamsa (✔)

46. Tu arba aš

Tarp pirštų sutrupėjo pražilęs rugiagėlės žiedas. Auktarė pakėlė akis. Namų durys prasivėrė ir kambarį apšvietė rausva vakaro saulės šviesa. Nuo jos žolininkė prisimerkė. Iš tamsaus silueto pažino jį – per slenkstį į vidų įžengė kunigaikštis.

Keista, niekuomet neužeidavo čia pats. Auktarė padėjo ant stalo žoleles ir atsistojusi išsitiesė. Matyt, nutiko kažkas labai svarbaus.

Skiriotas nebejudėdamas sustojo vėl užplūdusioje prieblandoje ir toliau tylėdamas atidžiai žvelgė į moterį. Tarsi gindamasi nuo negero nujautimo, Auktarės sąmonė nupiešė dar, rodos, ne tokį seną prisiminimą – Skiriotą, kaip laimingą berniuką, kurio atvirose akyse niekuomet nesilankydavo toks sunkus jausmas.

– Sveikas, kunigaikšti. Ar išties jau sveikas?

Jis šyptelėjo, bet šypsena nebebuvo panaši į tą iš prisiminimų. Žvilgsnis nukrypo į žemę.

– Ačiū, jaučiuosi geriau, – sumurmėjo.

– Malonu girdėti.

Jis tebežiūrėjo žemyn, vėl tylėdamas, lyg pamiršęs ko užsukęs, lyg nesiryždamas.

– Norėjau tau pasakyti, kad išvykstu, – galop, po dar kelių įkvėpimų, ištarė. – Aš nebėgu, tik turiu pats pasikalbėti su Milotu. Tikiuosi, kad pavyks susitarti.

Auktarė linktelėjo, bet nerimas sustiprėjo. Buvo dar labiau neįprasta, kad Skiriotas jai sakytų tokius dalykus. Negi tik dėl to atėjo?

– Turbūt tai gera mintis. Tik... Išvyksti pats vienas?

Jis papurtė galvą:

– Su Butautu ir keliolika kitų.

– Tiki, kad Milotas norės tartis? Nesiunti pasiuntinio?

Jis atsiduso. Galvos judesiu atsakė „ne", bet lūpos neprasivėrė. Auktarė dar negalėjo liautis spėliojusi kodėl jis čia. Atrodė, kad šita žinia – tik įžanga kažkam kitam.

– O tavo sargybinis Karijus? Jo nepasiimsi?

Skirioto antakiai susiraukė, o galva nusviro dar žemiau ir lėtai lėtai pajudėjo į šalis. Per Auktarės odą praslinko žiemos šaltis. Dabar suprato apsilankymo tikslą. Krūtinėje ėmė augti baimė, bet nenorėdama išsiduoti, tokiu pat ramiu balsu, ištarė:

– Tikiuosi, kad tau pavyks, Skiriotai.

Kažkada jis buvo toks mielas berniukas.

– Pavyks.

Pastaruoju metu Auktarė vis dažniau pagalvodavo, kad mirtis nebebaisi, kad jos gyvenimas ir taip jau buvo pakankamai ilgas, bet dabar... Dabar atrodė, kad visada jo norėsis bent dar truputėlį daugiau.

– Ką paliksi vietoj savęs?

Kunigaikščio akys galop pažvelgė į žolininkę, kaklas išsitiesė, lūpų kampučiai kilstelėjo:

– Gailigedą.

Jos veidas negalėjo nuslėpti nustebimo. Širdis suplakė vilties dūžį. Jis paliks tą, kuris žino daugiausiai?

– Ilmanto sūnų Gailigedą? Tą patį?

– Taip.

– Kaip tau pavyko įtikinti jį? Kitus?

– Įtikinti kitus dabar per daug paprasta – tuojau iš viso nebeliks ką įtikinėti. – Skiriotas užsimerkė. – O jį... Valdžia jam svarbiau negu greitai pamirštama garbė.

Žolininkė liūdnai šyptelėjo. Jo rankos pakilo. Pirštai pridengė smilkinius, lyg bandydami numaldyti skausmą.

– Auktare, aš daug galvojau. Iš tiesų buvau nevertas kunigaikščio vardo. Suprantu, kad Vilkgaila... Jūs visi žiūrite į mane kaip į nevykusį jo pakaitalą, bet aš nebenoriu, kad taip būtų. Jūs nusipelnėte geresnio kunigaikščio ir aš nusipelniau juo būti. Ar supranti? Tu buvai teisi – aš buvau per geras, aš buvau per bailus. Ir dabar negaliu siųsti pasiuntinio daryti to, ką turiu padaryti pats. Aš nežinau ką daryti su šešėliais, bet vykdamas pas Milotą bent jau kažko imsiuosi.

Ji tylėjo ir laukė. Jo žodžių – savo lemties. Suprato, gerai suprato ką pasakys, ko atėjo, bet vis tiek tikėjosi, kad klysta. Juk jis visuomet buvo toks geras. Jis nieko negalėtų nuskriausti. Net Vilkgaila tai suprato: ne dėl to, kad paliktų savo žmones patikimoje valdžioje, jo neimdavo su savimi į žygius. Ne, Skiriotui, nepaisant viso jo ryžto, nepavyks tapti kitokiam. Niekaip. Širdies šilumos taip greitai neužpūsi.

Jis žengė artyn. Melsvos, pilnos liūdesio akys, virpantys pirštai, bet galva vis dar pakelta aukštyn. Ryžtingai. Dabar norėjosi paklausti ar ir Karijų jis pats... Ne, nebūtų išdrįsęs. Juk nebūtų? Auktarė atsitraukė arčiau ugnies. Ant kaklo sužvangėjo žalvarinės pelėdų akys.

– Auktare, aš... Atleisk, kad tau tai pasakoju, bet... Bet norisi kam nors viską sudėti į žodžius. Dar iš vaikystės prisimenu, kaip tu sugebėdavai patarti, paguosti, kaip... – Jis skausmingai atsiduso. – Kaip gaila dėl to kaip viskas nutiko su Ilmantu, kad turėjai tai girdėti. Tu matei, tada aš nebūčiau pasipriešinęs jo peiliui. Tuomet atrodė, kad esu tik to ir vertas, kad iš manęs negali būti ir nebus jokios naudos, kad mano gyvenime nieko gero būti nebegali. Bet dabar suprantu savo kelią. Žinau, ką turiu daryti ir aš priversiu save. Per skausmą, per kančią, bet priversiu. Dėl savo žmonių, dėl Vilkgailos, dėl to, kad jo mirtis turėtų bent kažkokią prasmę. Ji taip sunkiai sveria pečius, kad tu žinotum... Net jei dievai man būtų atleidę, sau nebūčiau atleidęs pats. Žinai, prisipažinau ir Preigilui. Neturėjau to daryti, bet maniau, kad galbūt tai aš kaltas dėl šešėlių. Maniau, kad tai kažkuo padės. Tuomet jis pasakė, kad turiu kaip galėdamas labiau pasistengti atlyginti tas skriaudas, kurias padariau, bet jo žodžiai, nors ir teisingi, jie... Jie neveikė. O tu... Tada, kai tu pasakei, kad aš per geras būti kunigaikščiu... Tavim aš patikėjau. Dabar iš tiesų suprantu, kad viskas bus perniek, jei pasiduosiu ir lauksiu, kol mane pribaigs šešėliai, Milotas ar saviškiai. Aš viską apgalvojau. Neturėjau to pasakyti Preigilui, bet netikiu, niekaip netikiu, kad jis dar gali būti gyvas. Krivis sprunkantis iš prakeikto miesto. Šešėliai turbūt jį pasiėmė jau pirmą naktį. Karijus nebepasakys niekam, Gailigedas... Gailigedas protingas vyras, jis nedarys to, kas jam nebūtų naudinga, jis manęs neišduos.

– Tai tu nepasitiki manim?

Jis stabtelėjo ir pasirodė, kad jo liūdnose akyse žybtelėjo ašaros.

– Nežinai, kaip norėčiau tikėti, bet... Juk mano vietoje... Man tikrai labai gaila, bet negaliu rizikuoti. Tu turbūt moki saugoti paslaptis, bet dabar to turbūt nebepakanka. Supranti, kol tu būsi gyva, nuolat turėsiu bijoti, kad vieną dieną tu nuspręsi ja pasidalyti ir tada viskas bus baigta, visas mano darbas... Man iš tiesų labai gaila. Aš suprantu, kad tu mane išgelbėjai nuo Ilmanto ir Karijus tada... Bet... Bet juk supranti, kad neturiu kitos išeities?

Atrodė, kad Skiriotas dabar tenori, kad ji pati imtų jį įtikinėti, kad jis teisus, kad kitaip negalima, kad ji turi mirti, kad pati tai supranta ir iš karto dėl to jam atleidžia. Tai pasirodė taip bjauru. Auktarė susiraukė ir papurtė galvą:

– Tikri kunigaikščiai nesiteisina.

Jo ranka nusileido ir suspaudė peilio rankeną prie diržo. Žolininkė vis dar traukėsi tolyn atidžiai sekdama jo judesius.

– Tai tu pats?

– Negaliu kitu pasitikėti, be to – tai tu. Bent tokią kainą turiu sumokėti už savo sprendimą.

Auktarė žengė dar žingsnį. Nugara pajuto sieną. Jo liūdnas, kenčiantis veidas, jo drebantys pirštai, stipriai apglėbę ginklo rankeną, artėjo. Jo galima buvo gailėtis, bet juk ne jam reikia mirti, mirti reikia jai. Nebebuvo kur trauktis. Kraujyje kunkuliavo baimė. Iš tiesų? Ar iš tiesų? Ar iš tiesų jis išdrįs?

– Aš privalau. – sušnibždėjo. Atrodė, kad jo žodžiams vis dar trūksta galios įtikinti net vienui vienintelį žmogų – save. Jo ranka, spaudžianti peilį, lėtai ėmė kilti aukštyn, bet...

Tuomet sustojo.

Ir Auktarė išvydo, kaip šalia jų suvirpėjo tamsa.

Tai jie. Su tamsa ir vėl atėjo šešėliai. Jos akys stipriai užsimerkė. Daugiau kunigaikščio nebematys, kad ir kaip dabar viskas pasibaigtų. Tyliai sušnibždėjo:

– Štai. Laikas išsprendžia viską. Tau to daryti nebereikia, Skiriotai. Dabar jau pasirinks jie – tu arba aš.