Alsuojanti tamsa (✔)

44. Sutiktieji

Iglė pasistiebė ir, ištiesusi ranką, nuraškė dar vieną riešutų kekę. Saviškiams sakė einanti uogų, bet pastebėjo šitą lazdyną. Riešutai jau beveik nebetilpo saujoje. Dar vieną ir turbūt jau bus laikas grįžti, nes Symantas dar sugalvos eiti jos ieškoti. Artėjo vakaras. Sugniaužusi riešutus tarp delnų atsiduso.

Kažkas lygiai taip pat atsikvėpė jai už nugaros. Iglė atsigręžė. Tikėjosi pamatyti savus, bet visai šalia stovėjo nepažįstamas žmogus. Mergaitė krūptelėjo.

Visa blankiai pilkai balta ji žvelgė į Iglę susidomėjusiu, bet nepatikliu žvilgsniu. Pakėlusi ilgus, lyg voro kojos pirštus, sunėrė juos priešais savo veidą, tarytum norėdama tapti nematoma ir stebėti iš tos saugios savo slėptuvės. Ji turbūt buvo panašaus amžiaus kaip Symantas, bet dėl aukšto ūgio ir lieso veido atrodė dar vyresnė. Tik baikščios šviesios akys žvelgė taip, tarsi priklausytų mažam vaikui.

– Sveika, – atsargiai ištarė krivio dukra. Nepažįstamosios lūpos lyg išgąsdintos trūktelėjo ir ji atsitraukė žingsniu toliau. Plonytis išstypęs kūnas susigūžė. Vis tylėjo, bet ir toliau iš padilbų stebėjo Iglę. Mergaitė nusišypsojo. Atrodė, kad šita keistuolė jos nuoširdžiai bijo.

– Nereikia manęs bijoti, aš juk nieko pikto nedarysiu. Kuo tu vardu? Tu čia kažkur gyveni?

Ilgi pirštai nerimo, tačiau lūpos nejudėjo. Iglė prisiminė, kaip viliodavo Sniegę. Būtybė priešais šiek tiek ją priminė.

– Gal nori riešutų? – paklausė ištiesdama ranką į priekį.

Mergina įsmeigė akis į Iglės delną ir jos veidas nušvito. Ploni voriški pirštai atsargiai išsitiesę palietė vieno riešuto kevalą ir Iglės odą.

Erdvę perskrodė garsus klyksmas.

    ¤¤¤¤¤¤¤¤¤ 

Preigilas pašoko nuo žemės. Tas klyksmas nutvilkė lyg verdantis vanduo – jis sklido iš tos pusės kur nuėjo Iglė. Kojos tapo sunkios, lyg akmeninės, bet to nepaisydamas vis tiek ėmė bėgti. Tiek daug kraupių vaizdinių staiga iškilo prieš akis. „Tik ne Iglė..." prasidėjo jo malda visiems galintiems išgirsti dievams. Laikas išsitempė.

Už lazdyno, galų gale, išvydo dukrą. Ji vis dar čia, gyva! Džiaugsmingas karštis užliejo kūną, bet lyg tikėdamasis taip ją apsaugoti nuo dar kažko baisaus, pribėgęs stipriai apkabino. Baimė pamažu nuslūgo ir tik tada Preigilas pamatė, kad Iglė nustebusi žiūri priešais save. Pažvelgė ir jis. Už keleto žingsnių, nugara prisiglaudusi prie medžio kamieno, išgąstingomis akimis į juos spoksojo mergina nušiurusiais drabužiais ir susivėlusiais šviesiais plaukais. Šalia sustojo Symantas ir Juna. Dabar, suvokęs, kad Iglei niekas negresia, krivis ją paleido.

– Kas atsitiko? – paklausė dukters, tebesižvalgydamas į žmogystą po medžiu.

– Nežinau. Ji priėjo artyn, bet nieko nekalbėjo. Aš pasiūliau riešutų, ji prisilietė ir pradėjo šaukti, – atsakė Iglė, žvilgsniu taip pat vis dar nepaleisdama nepažįstamosios.

Juna lėtai žengė merginos link:

– Kas tave išgąsdino? – paklausė švelniu balsu. Šviesios akys dar labiau išsiplėtė iš baimės pamačiusios kaip Juna artėja. Ji sustojo. Šviesiaplaukė apsidairė, lyg ieškodama saugios vietos sprukti, tačiau žvilgsnis sustojo Preigilo veide. Melsvos, dabar jau ramios krivio akys, rodės, ramino ir ją. Ji giliai įkvėpė ir kažką sumurmėjo. Krivis tylėjo laukdamas.

– Žiburinis, – sukuždėjo jam plonos lūpos, – dvasių vedlys. Buvo pas ją, – voriškas pirštas smeigė į Iglę.

– Žiburinis? – lėtai paklausė Preigilas, tyrinėdamas jos neramų veidą. Išgirdusi tą žodį, mergina suinkštė ir vėl susigūžė. – Žiburinis buvo pas Iglę?

– Ji pavojinga. – sušvokštė mergina.

Iglė susiraukė. Preigilas išsitiesė norėdamas pabandyti prieiti prie tos keistuolės, bet tuomet už jos sušlamėjo krūmai ir pro tankias šakas, sunkiai šnopuodamas pasirodė aukštas vyras ilga, juoda, bet jau kiek žilstelėjusia barzda. Veide susimetusios piktos raukšlės jį sendino, bet neturėjo būti daug vyresnis už krivį.

– Eivyte! – suriko ir balkšvas, baikštus sutvėrimas, pasitraukęs nuo medžio, puolė prie atėjusio. Vyras apglėbė jos laibą liemenį ir apsidairė. Visa jo poza atrodė grėsminga.

– Kas čia vyksta? Ką darot su mano dukterim? – sustaugė.

Preigilas kilstelėjo rankas, lyg norėdamas nuraminti.

– Nieko. Mergaitė kalbėjosi su mano dukterim ir kažko pati išsigando.

Vyras kilstelėjo šnerves, lyg uosdamas orą ir vėl peržvelgė nepažįstamus veidus. Turbūt dabar jam jie nebepasirodė tokie pavojingi, nes piktos raukšlės išsilygino.

– Eivyte? – jo akys nukrypo į merginą. Ši tik papurtė galvą ir įsikniaubė į jo krūtinę. Vyro veidas sušvelnėjo. Balsas tapo ramesnis, o lūpos dabar netgi šyptelėjo.

– Suprantu. Mergaitė tikrai pati išsigąsdino. Nieko. Taip būna. Ji... Ji tokia. Atleiskit, kad aš taip, bet žmonės... Žmonės mėgsta ja pasinaudoti, kai ji, vargšė, apsiginti nemoka. Aš Jaugėlas.

– Preigilas, – prisistatė, – o čia mano sūnus Symantas, dukra Iglė ir Juna. Mes tikrai nieko blogo nenorėjom.

Jaugėlo žvilgsnis pervėrė krivio dukterį.

– Nieko. Mes tokie. Nepratę prie žmonių. Jie dažnai mus gąsdina. O ką jūs veikiate čia?

– Mes keliaujame. Į Prūsiją. Tik stabtelėjom nakčiai.

– Mhm, – sumykė Jaugėlas, – keliautojai. Tai gal norėsit užsukti pas mus? Matau, lietus kaupiasi – jokio malonumo po atviru dangum per lietų.

Preigilas kilstelėjo antakius. Nesitikėjo, kad pokalbis su tuo žmogum taip greitai taip pasisuks.

– Kad turbūt nelis. – numojo ranka.

– Manau, kad klystat, bet, na, lis – nelis, nesvarbu. Padarykite mums garbę. Turbūt Eivytė ir jus išgąsdino. Ir man dabar nemalonu, kad taip užsipuoliau. Mums būtų smagu, jei užsuktumėt. Ar ne, pūkeli? – papurtė dukters petį. Pastirusių baltų plaukų įrėmintas veidas atsargiai šyptelėjo.

Kažkas jų veiduose atrodė nepatikima, nejauku ir šalta. Preigilas vien dėl to norėjo gražiai atsisakyti šito pasiūlymo, bet dangus tikrai niaukėsi. Panašu buvo ne tik į lietų, bet ir į tikrą audrą, todėl krivis linktelėjo sutikdamas, tikėdamasis, kad nepasigailės.