Alsuojanti tamsa (✔)

8. Sapnas

Symantas vis dar negalėjo užmigti. Nemiga buvo dažna viešnia vėlų vakarą, be to šiandien jis niekaip negalėjo nuraminti ir savo širdies: tai krūtinę gniaužė skausmas, tai darydavosi silpna. Iš tiesų, pamažu darėsi vis blogiau. Tai kartodavosi vis dažniau ir trukdavo ilgiau. Per vakarienę ir mama jau pastebėjo, kad kažkas negerai. To nebuvo galima leisti. Jie neturi žinoti. Niekas neturi žinoti. Jau ir taip visa šeima juo rūpinasi kaip mažiausiu vaiku, kaip tokiu, kuris kažkodėl negali pats pasirūpinti savimi. Jis puikiai žinojo, kad tėtis ir Vilkgailos prašė jį žygyje prižiūrėti. Nereikėjo kunigaikščiui net išsiduoti, tai buvo savaime suprantama. Tėtis nenorėjo, kad Symantas bent bandytų kautis, eitų su visais į žygius. Norėjo, kad sektų jo pėdomis. Gal tik dėl to, kad taip mažesnė tikimybė žūti. Bet Symantas – krivis? Ne, tai buvo bloga mintis. Tėtis buvo geras krivis, Symantas toks nebūtų – nei jis girdi dievų balsus, nei su žmonėmis sugeba taip bendrauti. Net jei viso to išmokstama, ne to jis norėjo iš savo gyvenimo. O ko norėjo? To tiksliai dar nežinojo, bet suprato bent tiek, kad jam patinka matyti savo darbo rezultatą. Kaip tada, kai padėjo Nerilio giminaičio namo statyboje, kaip tada, kai pilies kalvio padedamas, sugebėjo suteikti metalui kardo formą.

Vis dar nesumerkdamas akių prisiminė ir šio vakaro svečius – bevalgant vakarienę pas tėtį pasikalbėti atėjo Galmio mama ir sesuo. Tėtis trumpam paspruko, o paskui, vietoj to, kad pratęstų buvusį pokalbį arba pasakytų priežastį, dėl ko jos buvo atėję leptelėjo: „O, žinai, ta Galmio sesuo visai nebloga mergina. Argi nebūtų laikas ir tau pradėti apie savo šeimą galvoti?" Vaiga ir jis? Būtų keista. Nors, tiesą pasakius, būtų atrodę taip pat keista įsivaizduoti save su bet kuria kita mergina. Jis tikrai nesiruošė ieškoti nuotakos vien tam, kad turėtų ką vesti. Užaugęs šeimoje žmonių, kurie susituokė, nes jau tada vienas kitą mylėjo, jis neįsivaizdavo, kad ir pats galėtų kitaip. O meilės reikia nusipelnyti. Kažin ar kada nors sugebėtų tai padaryti. Kuo gi galėtų? Nei iškalba, nei drąsa, nei stiprybe.

Staiga visas mintis nutraukė klyksmas.

Iglė išlipo iš lovos ir nuskubėjo riksmo link. Pirmesnis nei ji, ten jau buvo brolis. Tėtis, pažadintas, taip pat sėdėjo čia pat. Mama neberėkė, tačiau išsigandusi ir sunerimusi, vaikščiojo pirmyn – atgal per kambarį, vengdama prisiliesti prie kelią užstojančių namiškių. Jos rankos buvo sulenktos ir prispaustos prie krūtinės, ploni pirštai uždengę burną, tarsi gniaužiantys ir saugantys, kad riksmas vėl neišsiveržtų. Symantas vis klausinėjo kas atsitiko, o tėtis tik įdėmiai stebėjo ją, lyg laukdamas kada pati nusiramins. Iglė apsidairė, galvodama, kad galbūt išvys kažkokią, mamą išgąsdinusią dvasią, tačiau be šeimos narių, toje, ryto prieblandoje paskendusioje patalpoje, nieko daugiau nepamatė. Apsukusi dar kelis ratus kambaryje, mama stabtelėjo, ir atsisukusi į vyrą, pasakė:

– Aš turiu nueiti pas Vilkgailą – ir jam, ir mums visiems gresia pavojus.

Tėtis, jau daug kartų susidūręs su jos regėjimais ir patyręs, kad dažnai jie turi polinkį pildytis, linktelėjo galvą:

– Gerai, bet ar negali prieš tai pasakyti koks?

Leitė, tarsi kiek apsvaigusi, apsisuko ir baugščiai nužvelgė vaikus.

– Nesu tikra, bet... Pavojus artėja.

Iglė susigūžė. Mamos pranašystė gąsdino.

– Bet gal dar turime šiek tiek laiko? Dar labai anksti, gal galim luktelėti ryto ir tuomet abu nueiti pas kunigaikštį?

Ji stabtelėjo, vėl pakėlė ranką iki burnos ir nerimastingomis akimis, įsižiūrėjo į tuščias grindis. Preigilas pakilo ir, apkabinęs žmoną per pečius, pasisodino šalia savęs.

– Symantai, Igle, eikit miegoti, mes išsiaiškinsim, – paliepė.

Brolis, kiek nepatenkintas dėl išvarymo, apsisuko ir išėjo. Iglė dar stebėjo mamos akis, bet nesulaukusi jos žvilgsnio, taip pat grįžo į kambarį. Susirangė patale. Iš baimės drebėjo pirštai. Neįsivaizdavo ką mama matė, tačiau tai turėjo būti kažkas labai baisaus. Ta nežinomybė dar labiau gąsdino. Jau suprato, kad iki ryto nebeužmigs. Nerimas vis augo. Ir kodėl būtent dabar? Kai viskas kaip tik buvo taip puiku, taip gerai. Taip, kad Iglė tikėjosi, kad mama irgi dar ilgai bus laiminga. Tų juodų jos liūdesio, ašarų ir nevilties dienų Iglė tikrai bijodavo.

Netrukus kažkas dunktelėjo tėvų kambaryje, tėtis sušuko mamos vardą, trinktelėjo lauko durys ir Iglė per langelį pamatė mamą, brėkštančio ryto blankioje šviesoje bėgančią per pilies kiemą į Vilkgailos būstą.

Niekas Leitei nebesutrukdė ir po garsaus, atkaklaus beldimo, Vilkgaila pats atidarė savo miegamojo duris. Nebuvo panašu, kad šią naktį būtų miegojęs. Kambario gilumoje sėdėjo jo žmona, gera Leitės draugė Rikantė, sūpuodama ant kelių savo irzlų trimetį Idrį. Netaręs nė žodžio kunigaikštis, praleido viešnią į vidų ir uždarė paskui ją duris. Iš jos ankstyvo ir skubaus apsilankymo suprato, kad turėjo atsitikti kažkas blogo, todėl, gal nenorėdamas spėlioti, laukė, kol ji pati pasakys. Jam uždarius duris, ši vėl atsisuko į jį.

– Kunigaikšti, tau ir mums visiems gresia didžiulis pavojus. Dievai man per sapnus paskelbė.

Vilkgailos antakiai vos vos kilstelėjo į viršų. Jos regėjimai jam nebuvo paslaptis. Rikantė, apglėbusi vaiką, pakilo ir atėjo arčiau jų. Leitė tik trumpam pažvelgė į ją ir vėl nukreipė veriantį žvilgsnį į jos vyrą. Įkvėpusi greitai išbėrė žodžius:

– Tave nužudyti planuoja tavo pusbrolis.

Kambarį dabar užtvindė sunki tyla. Leitės kvėpavimas, pasakius tai, ką norėjo pasakyti, susilygino ir tapo beveik ramus, bet Rikantė krūptelėjo ir išsigandusi bei užgniaužusi kvapą, įsižiūrėjo į ankstyvą viešnią. Tuo tarpu krivio žmona stebėjo kunigaikščio veidą. Nuskambėjus jos žodžiams, randas jo skruoste trūktelėjo į viršų. Kelias akimirkas jis taip pat atidžiai žiūrėjo į ją, o tada tylą nutraukė gilus jo įkvėpimas. Kakta susiraukė, jis žengtelėjo atgal ir atsisėdo ant suolo krašto.

– Sakai, tau dievai paskelbė? – paklausė vis dar stebėdamas žalius Leitės akių akivarus. Moteris linktelėjo. Kunigaikščio lūpos išsirietė kiek kreivai, piktai šypsenai, o žvilgsnis nuklydo tamsiomis kambario sienomis. Rikantė sutrikusi dairėsi tai į vyrą, tai į draugę. Galop Vilkgaila vėl pasisuko į viešnią. Jo veidas buvo pasikeitęs: kaktoje ir apie akis išryškėjo raukšlės, o akys tapo atšiaurios ir grėsmingos:

– Dievai tau paskelbė, kad Jarutis – mano pusbrolis, mano ištikimas draugas, man artimesnis už brolį, tas, kuris ne kartą mane gelbėjo kovos lauke savo gyvybe rizikuodamas, nori mane nužudyti?

Leitė nieko neatsakė, o kunigaikščio akyse toliau sirpo audra. Jis stipriai sukando dantis, tarsi norėdamas uždaryti burnoje kažkokius žodžius, bet po keletos akimirkų vis tiek suriko:

– Arba tu, arba tavo dievai pamišę!

Leitė, kuri turbūt kažko panašaus ir tikėjosi, nė nekrūptelėjo. Rikantė stipriai, tarsi gelbėtojo ranką, spausdama prie krūtinės sūnelį, pabandė įsiterpti, virpančiu balsu kreipdamasi į vyrą:

– Bet juk Leitė... Ji turi dovaną. Kada gi ji buvo mums pamelavusi?

Vilkgailos žvilgsnyje netilo audra, tačiau nieko neatsakęs jis atsistojo ir nuėjo prie lango. Už miškų jau kilo saulė. Moterys matė, kaip nuo gilaus kvėpavimo kilnojasi jo pečiai. Paskui jis vėl sugrįžo, priėjo prie Leitės. Raukšlės kaktoje beveik išsilygino, bet melsvose akyse dar buvo tamsu. Jo balsas, visgi, skambėjo daug švelniau, kai pasilenkęs prie jos ausies, ištarė:

– Tau prisisapnavo baisus sapnas. Ar negali pranašei sapnuotis paprasti sapnai? Ar būtinai kiekvienas blogas sapnas turi kažką reikšti?

– Bet kunigaikšti... – liūdnai pradėjo moteris, atsitraukdama nuo jo taip, kad vėl matytų akis. Vilkgaila pridėjo smilių prie Leitės lūpų.

– Tau prisisapnavo blogas sapnas, kuris nieko nereiškia, – pasakė jis ir šyptelėjo šypsena, dar nevisai išsivadavusia iš pykčio pančių, – o dabar išeik, – ištarė jau garsiau,– nes kitaip būsiu priverstas tave išvaryti jėga.