Alsuojanti tamsa (✔)

30. Sala

Palei kiemą žemai skraidė kregždės – Preigilas gerai žinojo, kad tai bloga lemiantis ženklas. Jos nedrįso to garsiai sakyti, tačiau jis matė, kad ir Auktarė, ir Rikantė nebetiki, kad Iglė išgyvens iki ryto. Symantas vis įžengdavo iš gretimo kambario, bet lyg pasijutęs svetimas, vėl išeidavo, vien tam, kad tuojau sugrįžtų. Krivis tylėjo. Visi padrąsinimo žodžiai, kuriuos kasdien kartodavo savo žmonėms, dabar atrodė beprasmiai, kvaili ir niekam netinkami. Žodžiai nieko nebegalėjo pakeisti.

Viskas atrodė beviltiškai aišku. Beviltiškai baigta. Ir dėl dukters, ir dėl šešėlių – jis išbandė viską, ką galėjo, tačiau niekas nepadėjo. Šešėliai grįždavo kas vakarą. Kas vakarą juo tikinčių žmonių buvo vis mažiau, kas vakarą vis mažiau akių užsimerkdavo savo pataluose ir atsimerkdavo prašvitus, o jis net nesuprato kaip šešėliai renkasi savo aukas. Galbūt dažniausiai dingdavo jauni stiprūs vyrai, bet taip pat nebuvo pasigailėta ir vaikų, moterų, enelių. Vieną naktį dingdavo vienas, kitą – keli. Piktosios dvasios pasivydavo ir tuos kurie bandydavo bėgti iš miesto. Iš ties, buvo panašu, kad nebėgant yra net mažesnė tikimybė pradingti.

Krivis nebežinojo ką turėtų daryti, tik pasiduoti negalėjo. Kas rytą vis eidavo į šventyklą ir iki vakaro melsdavo jam neatsakantį dievą, kad pasiimtų savo alsuojančią tamsą. Kas vakarą suprasdavo, kad maldos buvo per niek, tačiau kitą rytą vėl pradėdavo iš naujo. Naktimis sėdėdavo prie bežadės dukters atidžiai stebėdamas ar ji nepramerks akių. Naktys buvo tokios pat bevaisės kaip ir dienos.

Rikantės šiltas delnas palietė jo petį. Preigilas pakėlė akis. Didžiąją dalį savo laiko moteris praleido čia, su jais, kaip visuomet, kai jos reikėjo. Nors Iglei ji niekaip nesugebėjo padėti, vien už buvimą šalia krivis buvo dėkingas.

– Atleisk, išeinu, – tyliai ištarė nuleisdama blakstienas. Jis linktelėjo. Suprato, kad Rikantė nenori žiūrėti kaip miršta dar vienas vaikas, net jei šitas vaikas ir nebuvo jos. Prisiminė jos žvilgsnį, kai ji išgirdo, kas nutiko Iglei. Didelės gražios akys nukreiptos į jį, tuomet suspindo išgąsčiu ir nuostaba. Nebūtų galėjęs pasakyti ko buvo daugiau – ar žavesio krivio stiprybe dėl jam patikėtų žmonių paaukoti savo dukrą; ar pasibaisėjimo tėvu, kuris taip elgiasi su savo vaiku. Dabar Preigilas, jei tik būtų galėjęs atsukti laiką atgal, nebebūtų taip pasielgęs – Iglės auka buvo per mažai naudinga. Nebent tik tuo, kad jei, šiaip ar taip, jie visi pasmerkti, galbūt numirti miegant ir buvo lengviau negu patenkant ten, kur tave nusineša tamsumos.

Symantas išėjo į lauką. Toliau už miško jau slėpėsi saulė. Miestas, anksčiau šiuo paros laiku dar šurmuliuodavęs, dabar jau atrodė nebegyvenamas. Visi jau sugrįžę į savo namus, užsirakinę duris, susėdę kartu ir laukia, kol pasirodys jie. Kartu būdavo ne taip baisu. Kartu vėl rasdavo, apie ką kalbėtis, aiškiai jausdami, kad galbūt nebeturi daug laiko pasakodavo vienas kitam savo paslaptis, išsakyti visą kas guli ant širdies.

Dabar tik šunys vieni palikti kiemuose. Šunys ir Symantas. Jis nebejautė baimės būti lauke. Ar tarp keturių sienų, ar už jų – jei šešėliams tavęs reikia, jie susiras bet kur. Kokia prasmė slėptis nuo to, kas neišvengiama?

Pakilo nedrąsus vėjelis ir jo palenktos sušlamėjo mėtos prie močiutės tvoros. Atnešė savo kvapą iki jo veido. Priminė Juną. Pastaruoju metu viskas priminė. O gal net ir nebuvo nustojęs apie ją galvoti. Nebuvo jos sutikęs nuo anos nakties mėnulio pievoje. Nuo to karto tiek laiko praslinko, tiek pasikeitė, o jos atvaizdas galvoje darėsi tik ryškesnis. Atvaizdas liko, bet jos pačios nebebuvo. Keletą kartų Symantas buvo išėjęs į mišką jos ieškoti, bet vis sugrįždavo nusivylęs. Buvo skaudu galvoti, kad ji tiesiog nebenori su juo susitikti, bet dar labiau kankino mintis, kad ir ji galėjo atitekti šešėliams. Vaikinas labai nenorėjo tuo tikėti, bet ta mintis vis įkyriai skverbėsi į galvą. Norėjosi ją nagais iš ten išplėšti, kad taip neskaudėtų širdies. Viskas aplink byrėjo į šipulius. Žmonės, kuriais turėjo rūpintis, kuriuos galėjo apsaugoti, dingo, mirė. Juna, Galmis, Nerilis, mama, Iglė. Atrodė, kad būtų buvę lengviau atiduoti už juos visus savo gyvenimą, negu stovėti šalia ir negalėti niekuo padėti.