Alsuojanti tamsa (✔)

55. Protėvių šventykloje

Jau temstant visi trys jie įžengė į išdegusią miško plynę. Ugnis turbūt čia siautė dar ne taip seniai – kai kur jau matėsi nauji žali lapeliai ar žolės daigai, tačiau vaizdas dar pritiko mirties šventovei – visa buvo nykiai juoda. Kelios, šventyklą žyminčios aukštos akmenų krūvos taip pat buvo pajuodę nuo suodžių ir net dangus, saulei leidžiantis, dažėsi tokia pat spalva.

– Šventovė kažkur čia. Tikrai ten, kur sukrauti tie akmenys. Ir aplink. Iš esmės jūs jau stovit ant protėvių kapų, – tarė Bartas, besižvalgydamas aplink.

Symantas žengė atgal tarsi būtų užmynęs kam ant kojos.

– Neverta, jie čia visur, – pasakė Bartas, pamatęs jo judesį. – Kai čia atsikrausčiau, šita vieta atrodė kitaip. Ugnis viską pakeičia. Gal dievaitį jie kažkaip buvo supykdę, kad ir po mirties savo žaibais juos užkūrė.

– Vadinasi, jie bus kaip tik, – šyptelėjo Preigilas.

– Ar surasit kelią atgal ar man ateiti jūsų parsivesti?

– Manau surasim. Ačiū, Bartai.

Jis linktelėjo ir jau sukosi eiti atgal, bet, lyg dar prisiminęs, ištarė:

– Tik mažas patarimas: jei planuojat grįžti dar šiandien, tai nelaukit, kol visai sutems – nebematysit tako per pelkę. Taip galima ir nuskęsti. Jei užtruksit, geriau grįžkit prašvitus.

Preigilas linktelėjo.

– Jei negrįšit ir prašvitus, ateisiu ieškot.

– Ačiū, bet mes grįšim, dar šiandien, – susiraukęs ištarė Symantas. Krivio sūnaus veide vis dar laikėsi pykčio krislai. Bartas kilstelėjo lūpas liūdnokam šypsniui.

Kai jo figūra pranyko už medžių, Symantas, lyg nebesitverdamas savo kailyje, piktai spyrė į apdegusį medį. Preigilas nesusilaikė nenusijuokęs.

– Ir visad, kai pagalvoju kaip tu suaugai, vėl pasirodai toks pat vaikas kaip ir prieš dešimt metų.

Jis atsisuko į tėvą:

– Smagu, kad tau juokinga.

– Nesuk galvos dėl to, Symantai.

Vaikinas nudelbė akis žemyn ir įrėmė delnus į kaktą:

– Lengva tau kalbėti.

– Galbūt, bet ir tu neturi ko nerimauti. Jis tikrai neatrodo toks, kuris galėtų ką nuskriausti. – Tada nesusilaikęs pratęsė, – tuo labiau savo mylimąją.

Šis žodžių junginys turėjo visai tokį poveikį, kokio jis tikėjosi.

– Bet ir bjaurus tu kartais, tėti, – beveik tragiška mina pažvelgė į jį Symantas.

– Tau reikės išmokti susitaikyti su tokiais dalykais, sūnau. Tavo mergaitė labai graži, tikrai ne jam vienam ji patiks. Ir tegu. Tavęs tai neturėtų gąsdinti.

– Ir kodėl neturėtų?

– Todėl, kad ji myli tave, o visi kiti... Tegul. Nuo to širdį skaudėti turėtų tik jiems, ne tau.

Symantas atsidusęs šyptelėjo, bet Preigilas tikrai netikėjo, kad tokios paguodos jam užteko.

– Gražiai tu kalbi, kai apie kitus. Įdomu tik ar pats niekam mamos nepavydėjai.

– Ne, – papurtė galvą krivis.

– O atvirkščiai?

Jis norėjo ir dabar atsakyti taip pat, norėjo iš to nusijuokti, bet šypsena sutrūko. Iš kur toks klausimas? Ar tai nereiškia kažko daugiau, ar Symantas gali ką nors žinoti apie Rikantę?

Vaikinas atsikvėpė, nebelaukdamas atsakymo.

– Na gerai, užsiimkim tuo ko čia atėjom, nes jei taip gaišim, galop nebeliks dėl ko stengtis.

Naktis jau įpusėjo, bet iš visų Preigilo ritualų nebuvo jokios naudos. Mirusieji nenorėjo su juo bendrauti. Jiedu prisėdo prie laužo. Buvo šalta ir Symantas pasislinko arčiau ugnies.

– Eik miegoti, sūnau, – ištarė krivis žiūrėdamas į jo besimerkiančias akis. – Galbūt taip net pavyks su jais pasikalbėti.

– O tu?

– Aš irgi jau tuoj. Tik dar šiek tiek pabūsiu.

Vaikinas nieko nebepasakęs susisuko į apsiaustą ir, rodos, tik užmerkęs akis užmigo.

Šiandien jie dar nematė šešėlių, bet... Bet naktis dar nepraėjo. Krivis irgi pasislinko arčiau ugnies ir įsižiūrėjo į liepsną – taip net jei išgirstų juos kvėpuojančius, pakėlęs akis, apžlibusias nuo šviesos, greičiausiai jų nepamatytų. Ir gerai. Beveik jautė, kaip likimo lėmėjos ratelis virš galvos suka vis trumpėjančio jo gyvybės siūlo likučius. Nebegalvojo, kad jo mirtis kažkur toli, buvo įsitikinęs, kad ji visai šalia, kad pasinaudos šešėlio ranka, tačiau, nors tai gal ir buvo bailu, nenorėjo to matyti. Tikėjosi, kad jo šešėlis kvėpuos tyliai. Dabar tetroško būti paskutinis jų nusineštas į nežinomybę. Dar išjodamas iš namų įsivaizdavo, kad išvyksta tarsi didingam žygiui, kad kaip didvyris sugebės parnešti savo žmonėms išsigelbėjimą, kad grįš kaip nugalėtojas, kad grįš ir juo bus didžiuojamasi. Dabar tai nebebuvo svarbu, tenorėjo, kad tai baigtųsi, nepaisant to, ar jis kažkaip prisidės. Tenorėjo būti paskutinis. Kad tas kažkas, atsakingas už juodas dvasias, ant jo išlietų visą likusį pyktį, kad to neliktų jo vaikams, jo žmonėms. Žmonėms, kuriuos jis tik nuvylė. Iš pradžių išdavė žmoną, ja nepatikėjęs, tada melavo visiems saviškiams apie tai, kad viskas bus gerai, melavo tol, kol jie nustojo juo tikėti ir galop... Galop paliko juos vienus numirti. Kažin ar Rūnas kažkaip sugeba juos paguosti? Rūnas bent neapsimetinėja ir nemeluoja. O Preigilas visą gyvenimą bandė priversti visus tikėti, kad jis ypatingas, kad jis mato dievus, girdi juos. Kaip Leitė. Nors tai buvo tik melas ir apgavystės. Gal jam keršija ne žmona, o dievai? Bet už ką tada naikinti kitus? Kodėl negali tiesiog atkeršyti jam?

Staiga už nugaros kažkas įkvėpė. Per krivio kūną perėjo šaltas drebulys. Nereikėjo atsisukti, kad žinotų, kad tai jis. Ar jau laikas? Nebegalėdamas pajudėti stipriai užmerkė akis laukdamas. Laukė šešėlio stovinčio veidu į ugnį. Ritualuose tai reiškė, kad dar gyvensi. Matyt, šį kartą kitaip.

Jis įkvėpė vėl. Šį kartą prie kairės ausies. Preigilas neatvėrė akių. Beveik norėjo, kad tai pasibaigtų kuo greičiau, bet šešėlis įkvėpė dar kartą – šaižiai, kitoje laužo pusėje.

Krivis greitai atsimerkė. Juodas mirties šešėlis stovėjo prie jo sūnaus. Tamsūs dvasios vyzdžiai šypsojosi.

– Ne, ne! – sušnibždėjo maldaudamas. – Prašau, ne jį! Mane!