Alsuojanti tamsa (✔)

49. Susitikimas iš arčiau

Iglė, pabaigusi vakarienę, atsistojo ir išėjo į lauką. Norėjosi bent trumpam pabūti po dangum, ne po stogu; bent trumpam pabėgti nuo žvilgsnių, kuriuose tarėsi matant pyktį ir nusivylimą ja, tuo kad ir vėl pasirodė slepianti svarbius dalykus. Ir pati jautėsi kalta, bet... Bet... Ach, norėjosi, bent akimirkai sugebėti apie tai negalvoti!

Mergaitė sustojo už sužėlusių erškėtrožių ir įsižiūrėjo į tolius: į besidriekiančias kopas, temstantį dangų, banguojančią jūrą ir joje skęstančią saulę. Toliau ant smėlio kažkas buvo išpiešęs didelę žuvį su karūna virš galvos, o šalia paruoštų išplaukti valčių stovėjo keliolika vyrų ir galingais balsais traukė liūdną, prūsišką dainą. Iglė išgirdo žingsnius sau už nugaros Žingsniai dar nebuvo pažįstami. Sinotė priėjo prie krūmų ir spygliukai įsikibo į jos drabužio audeklą. Iglė, nė nežiūrėdama į ją, ištarė:

– Žinau, kad tavęs neįtikinsiu, kad tavo mintis apie mano mamą klaidinga, bet žinok ir tu, kad niekaip neįkalbėsi manęs netikėti, kuo tikiu. Net nekalbėkim apie tai.

– Gerai, – ramiai ištarė Sinotė, taip pat įsižiūrėjusi į tuos tolimus žmones.

Iglė truputį nustebo, kad dabar ji taip lengvai nusileidžia.

– Tu neturėjai taip kalbėti. Mano tėtis ir taip dėl to graužiasi.

Sinotė šyptelėjo:

– Kaip gerai turėti žmones, dėl kurių skausmo pačiai skauda. Jau baigiu pamiršti tuos jausmus.

Iglė susiraukė. Norėjosi išsakyti visą buvusį pyktį, bet dabar ta senutė vėl atrodė miela moterėlė, su kuria net gaila ginčytis.

– Net jei nebūtų mano tėtis... Kam taip kalbėti?

– Tiesa kartais skaudi, bet ji reikalinga kaip oras. Tai daug geriau negu saldus, draugiškas melas. Tikrai. Kada nors tai suprasi.

Iglė papurtė galvą. Nebenorėjo apie tai šnekėtis. Vis dar nežiūrėdama į senolę, tebestebėdama vyrus prie valčių, ji paklausė:

– Ką jie dainuoja?

– Dainą – maldą jūros dievui, kad nežūtų jūroje, kad parsivežtų į krantą žuvų.

– Ar ta žuvis ant smėlio irgi jam?

– Galima sakyti, taip.

– Tavo vyras taip pat dainuodavo?

Sinotė linktelėjo. Tik paklaususi Iglė suvokė, kad turbūt kažkur viduje norėjosi ir Sinotei priminti kažką skaudaus. Pasidarė nesmagu.

– Gražu čia. – ištarė, vėl bandydama pakeisti kalbą. – O iš kur tu išmokai žolininkystės? Mane šiek tiek mokė močiutė, bet aš mačiau tavo lentynas – tu turi daug daugiau įvairiausių žolynų. Ar tu viską apie juos žinai?

– Vargu ar galima apie ką nors žinoti viską, – ji trūktelėjo pečiais, – bet žinau nemažai. Matai, šia prasme, man pasisekė: aš mokiausi to Žilvaro žemėse, mokiausi ir čia. Net neįsivaizduoji kaip smarkiai skiriasi žmonių žinios čia ir ten. Turėjau puikią galimybę sujungti viską į vieną didelį žinių vainiką.

Judviejų akys susitiko ir šypsenos pamažu įšilo ant lūpų.

– Aš manau, kad puiku būti žolininke, – ištarė Iglė.

– Yra tame gerų dalykų, žinoma.

– Ir aš norėčiau. Nenorėčiau užaugusi sėdėti namie ir auginti vaikus. Norėčiau keliauti, sužinoti, pamatyti naujų dalykų. Manau, kad galima išprotėti sėdint visą gyvenimą tame pačiame kieme. O jei galėčiau gydyti žmonės... Būtų puiku, ar ne?