Alsuojanti tamsa (✔)

20. Audra

Iglei prabudus saulė jau buvo patekėjusi ir kambarys skendėjo šiltoje vasaros šviesoje. Mergaitė vos vos pravėrė vokus, kad spinduliai negąsdintų dar miegu apsitraukusių akių. Išgirdo tykų krebždenimą kažkur palei langą. Pakėlė ranką prie veido ir, delnu prisidengusi akis nuo saulės, žvilgtelėjo garso pusėn. Skaisčioje šviesoje kažkas sujudėjo. Iglė atsimerkė plačiau. Dar raibstančiame vaizde išvydo mažą paukštelį ant lango. Sparnuotis geltona galvele ir pilkais šonais tupėjo visai šalia ir tamsiomis mažomis akutėmis žiūrėjo tiesiai į ją.

Mergaitė lėtai atsisėdo. Paukštelis negarsiai sučirpė. Lyg būtų norėjęs kažką jai pasakyti. Keletą akimirkų Iglė nejudėdama sėdėjo ir žiūrėjo į šį netikėtą svečią, paskui lėtai nuleido basas kojas ant žemės. Jis nenuskrido. Toliau stebėjo ją ir, rodos, laukė. Ji atsistojo ir pamažu, stengdamasi nedaryti jokių staigių judesių priėjo arčiau. Atsargiai ištiesė ranką į jį. Gelsva galvelė pasikraipė ir paukštelis plastelėjęs įskrido į kambarį. Nutūpė ant mergaitės pirštų. Iglė pravėrė lūpas iš nustebimo. Maži volungės nagučiai švelniai apkabino jos smilių. Kažkas tose juodose akutėse Iglei pasirodė taip pažįstama ir sava. Ji nedrąsiai pakėlė kitą ranką norėdama paglostyti pilkus sparnelius, bet už nugaros sugirgždėjo durys. Iglė krūptelėjo.

Į kambarį įėjo močiutė. Tą pačią akimirką pilki sparneliai suplasnojo, smulkūs nagučiai paleido pirštą ir volungė išskrido pro langą. Iglė tespėjo ištiesti paskui ją rankas.

– Ei, palauk! – suriko ji ir pribėgo prie lango, tačiau nutolęs paukštis tuojau pradingo saulės nutviekstame ryto danguje.

Močiutė priėjo ir taip pat įsižiūrėjo į šviesų melsvą skliautą.

– Ar tai ji? – paklausė, uždėdama ranką ant anūkės peties. Iglė pažvelgė į ją nesuprasdama klausimo.

– Tavo mama? – paklausė dar kartą žolininkė atsisukdama į mergaitę. Iglė pajuto karštį pirštuose, kuriuos ką tik dar lietė volungės kojytės. Ėmė smarkiai plakti širdis, bet ji nieko neatsakė.

– Kartais dievai paskiria žmonėms tą laiką, kurį jie dar turėjo gyventi, atbūti paukščiu ar miško žvėreliu, – ištarė senolė. – Jie pamena viską iš buvusio gyvenimo, kartais ir savus aplanko. – Auktarė trumpam nutilo. – Juk tai ji?

Iglė linktelėjo.

¤¤¤¤¤¤¤¤¤

Iki pietų jos jau žinojo, kas nutiko šią naktį. Visas miestas žinojo: ir tai, kad svetimšalis užgesino ugnį, ir kad jis jau negyvas, ir kad nebėra ir Gailės bei dievo šventykloje. Apie vidurdienį atėjo Symantas. Pasirodė, kad būtų užtrukęs tik dėl to, kad nereikėtų pasakoti tų įvykių, nes kai suprato, kad jos jau viską žino, su palengvėjimu atsiduso ir prisėdo ant Iglės patalo. Jis beveik nieko nepasakė. Auktarė nieko ir neklausė. Bandė suprasti bent iš jo akių, bet nuovargis buvo jo sąjungininkas: vaikinas atrodė taip mirtinai pavargęs, kad akys merkėsi besėdint, ir jis taip ir užmigo net neprisiruošęs grįžti į savo namus. Iglė pravėrė lūpas norėdama kažką ištarti, bet Auktarė švelniai palietė jos ranką:

– Šš, – linktelėjo galvą Symanto pusėn. Mergaitė, pamačiusi jį miegantį nutilo ir tyliai išėjo į kiemą.

Auktarė dar priėjo prie anūko, nubraukė nuo jo gražaus dar beveik vaikiško veido užkritusias šviesių plaukų sruogas ir liūdnai nusišypsojo. Jie atrodo tokie ramūs, kai miega. Buvo tikra, kad vaikinas nieko nežinojo apie Gailės jausmus jam. Tai buvo gerai – jei žinotų, turėtų dar vieną priežastį save kaltinti. Net pati Gailė turbūt nemanė kam nors išsidavusi, bet Auktarė žinojo. Per savo gyvenimą žolininkė išmoko pastebėti, išgirsti, suprasti iš mažiausių smulkmenų, iš netyčia išsprūstančių jausmų trupinėlių. Jei nori suprasti žmones, randi būdą. Žinojo ji ir apie Preigilo sąžinės graužatį dėl Leitės, ir apie Iglės gąsdinančius regėjimus, ir apie Lilūnos gailestį dėl savo pasirinkimo tarnauti dievams. Jiems atrodė, kad jie tai sugeba puikiai paslėpti, tačiau visos sunkios paslaptys, neduodančios jiems ramybės ir dieną, ir naktį, gerai matydavosi budrioms Auktarės akims. Ji nuolat gailėjo saviškių dėl to juos iš vidaus graužiančio skausmo; vis laukdavo, kad jie užsimintų, pasipasakotų; žinojo, kad tada jiems būtų bent šiek tiek lengviau, tačiau jie atkakliai tylėjo ir Auktarei taip pat nelikdavo nieko kito, kaip tyloje stebėti jų liūdesį.