Mylėsiu Tave Amžinai

1 DALIS

Man pradėjo spengti ausyse, nieko nebegirdėjau, akyse regėjau juodą vaizdą, jaučiau - tuoj suklupsiu.
- Ei, ar Tau viskas gerai? - Mane už liemens sugriebė stiprios rankos. - Nesusižeidei?
- Taip, viskas gerai. Tik šiek tiek.. - atsisukau pažiūrėti, kas prieš penkias minutes vos manęs nepartrenkė. - sukasi galva.
Tai buvo vaikinas vairavęs mano svajonių mašiną. Na žinoma, daug kas norė vairuoti BMW. Bet šiuo atveju mano žvilgsnis labiau krypo prie į mane žiūrinčių vandenyno spalvos akių. Galėčiau jose paskęsti, nepasiekusi kokios nors salos.
- Palauk truputį čia, - jis paragino mane atsiremti į mašiną, kad vėl apimta silpnumo nesuklupčiau. Po kelių minučių grįžo su buteliuku vandens. - Štai, atsigerk, turėtų bent kažkiek padėti. - ir šyptelėjo.
Galiu prisiekti, kad jeigu jis dar kartą nusišypsotų, pamirščiau, kad jei nebūtų spėjęs sustabdyti mašinos, dabar gulėčiau ligoninėje. Na, arba morge. Paėmiau iš jo ranku vandenį ir jau stojaus eiti, bet jis neleido man pajudėti iš vietos.
- Gal tave pavežti? - atsiprašau? Negi jis mano, kad sėsiu į nepažįstamo vaikino mašiną. Nė už ką, nerizikuosiu taip.
- Pareisiu pati, - bandžiau atsistoti, bet jis suėmė mane už rankos ir sulaikė. Ką jis mano sau darantis? Nėra mano tėvu, kad galėtų neleisti man kažkur eiti.
- Atleisk, dėl to, kas įvyko. - Nuleido akis, kaip prasikaltęs šuniukas.
- Pamiršk, - atšoviau ir apsisukau eiti. Jaučiau, kad jau atsigavau ir laisvai galiu eiti toliau.
- Nagi, sėsk, pavešiu, - pasiūlė dar kartą, tikėdamasis, kad po atsiprašymo sutiksiu. Šiuo atveju, kad ir koks gražus jis būtų, tikrai nesiruošiu sėstis į jo mašiną ir važiuoti kartu. Negaliu garantuoti, kad nenuveš manęs į mišką ir ten nepaliks. Tačiau apsimečiau, kad negirdėjau ir ėjau toliau.
Nemanau, kad grįžusi namo galėsiu papasakoti mamai, kad galėjau būti sužeista, arba mirus.
- Kaip praėjo tavo diena, brangute? - ji stovėjo mano kambario tarpdury, šypsodamasi plačia akinama šypsena, akys keistai, bet gražiai blizgėjo. Tačiau atrodė kiek pavargusi. Mano mama turi savo verslą. Grįžusi iš darbo dar atsineša šūsnį popierių, kuriuos turi sutvarkyti.
- Puikiai mama, ačiū. O kaip taviškė? Atrodai pavargusi.
- Darbe turėjau nemalonumų. Kaip visada, tai labai išvargina ir atima daug nervų. Bet viskas susitvarkė, taigi nebėra dėl ko jaudintis. - Ji šyptelėjo ir priėjo prie manęs. - Ką gi, eisiu jau gult, tu irgi ilgai prie kompiuterio neužsisėdėk. - Pakštelėjo man į kaktą ir nusisuko eiti.
- Labanakt, - eilinį kartą mama neuždarė kambario durų. Bet šįkart nešaukiau, jog grįžtu ir jas uždarytų. Padariau tai pati.