Nuėjau į vonią nusivalyti savo makiažo ir susitvarkyti. Esu žymiai ramesnė nei prieš penkiolika minučių ir iš tiesų džiaugiuosi, jog grįžau čia. Nepaisant visko ką perėjome kartu su Hariu, džiaugiuosi, kad esu saugi su juo. Jis yra vienintelis pastovus dalykas mano gyvenime, pamenu jį tai sakantį. Svarstau, ar jis turėjo tai omenyje tuomet. Net jeigu ir neturėjo, tikiu, kad dabar jis tai jaučia. Tiesiog noriu, kad jis dažniau išsipasakotų ką jaučia. Jo palūžimas vakar buvo vienintelė emocija, kurią mačiau nuo tada kai kažką reiškiau jam, noriu išgirsti žodžius slypinčius už ašarų.
Šiltas vanduo nuplovė visas žymes nuo kupino įvykių ryto. Nesu tikra kodėl buvau tokia emocionali dėl žinios apie savo tėčio grįžimą, kuomet net nežinojau, kad buvo išvykęs, bet manau mano pykčio motinai, netikėto tėčio paminėjimo ir visko kas vyksta su Hariu mišinys, privertė mane palūžti. Grįžau į kambarį ir pamačiau Harį dedantį mano krepšius ant grindų.
"Paėmiau tavo daiktus." Jis informavo mane.
"Ačiū, tikiuosi, kad netrukdau." Pasakiau ir pasilenkiau, kad paimčiau kelnes ir marškinėlius. Turiu nusirengti šią suknelę.
"Noriu, jog būtum čia, tu žinai tai, ar ne?" Pasakė tyliai.
Gūžtelėjau pečiais, o jis susiraukė.
"Nuo dabar tu turėtum tai žinoti, Tess."
"Žinau... tačiau tavo mama čia, o aš tik atgabenau šią dramą ir ašaras." Paaiškinau.
"Mano mama džiaugiasi, jog esi čia, kaip ir aš."
Mano širdis išsiplėtė, tačiau aš pakeičiau temą.
"Ar jūs esat ką nors suplanavę šiandienai?"
"Ne, manau ji norėjo eiti į prekybos centrą, bet mes galime tai padaryt rytoj."
"Jūs galit eiti, aš galiu likti viena." Nenoriu, kad jis atšauktų savo planus kartu su mama, kurios nematė daugiau nei metus.
"Ne, iš tiesų viskas gerai. Tu neprivalai likti viena."
"Man viskas gerai."
"Tessa, ką aš ką tik pasakiau?" Suniurnėjo ir aš pažvelgiau į jį.
Atrodo, kad jis pamiršo, jog daugiau neapsispręs už mane. Niekas to nebedarys.
"Atsiprašau... tu liksi čia. Aš eisiu pasipirkti su mama." Jis pataisė save.
"Žymiai geriau." Pasakiau ir stengiausi nenusišypsoti.
Haris buvo toks geras, toks... išsigandęs paskutiniąsias dienas, todėl smagu matyti, kad jis išlieka savimi.
"Tu galėtum eiti kartu?" Jis pasiūlė.
"Noriu likti čia, buvo ilga diena, nors dar tik ketvirta valanda."
"Gerai, paklausiu ar ji nori eiti dabar, todėl tu turėsi šiek tiek privatumo."
"Ačiū." Pasakiau ir nuėjau į drabužine persirengti.
Kai pakėliau suknelę jis priėjo prie durų.
"Tess?"
"Taip?" Pasakiau.
"Tu būsi čia, kai mes grįšime?" Paklausė.
"Nėra kur kitur eiti." Suprunkščiau.
"Gerai. Jeigu ko reikės paskambink." Pasakė, liūdesys aiškiai girdisi jo balse.
"Yea." Sutikau.
Po kelių minučių išgirdau kaip užsidarė durys ir aš išėjau iš miegamojo. Tikriausiai turėjau eiti su jais, nebūčiau palikta su savo mintimis. Jau dabar jaučiuosi vieniša. Po valandos televizoriaus žiūrėjimo visiškai nuobodžiauju. Norėčiau, kad Haris jau būtų grįžęs. Mano telefonas nustojo skambėjęs, matyt motina prarado viltį pasišnekėti su manimi. Paėmiau skaityklę ir pradėjau skaityti visą likusį laiką, tačiau negaliu susilaikyti nuo žvilgčiojimo į laikrodį.
