Kantriai laukiau kol gydytojas ir sesėlė nagrinėjo beveik kiekvieną mano kūno colį. Jie vis primindavo man, kad mano dvidešimt mylių per valanda greičiu sužalojimai galėjo būti daug blogesni. Dvidešim myliu ir valanda atrodo lėtai iki tol, kol neįpuolį į važiuojančios mašinos galą.
Praėjus beveik dvejoms valandoms, pagaliau baigiau būti baksnuojama ir kišama po rentgenu. Vis tęsiu manyti, kad galbūt Haris įvirs pro duris ir pasiaiškins man. Jis man pasakys, kad niekados nemiegojo su ta mergina, jis myli mane ir, kad su manim mato ateitį. Jis laikys mane ir bučiuos mano sumušimus ir įfrėskymus, ir sakys man kaip jis atsiprašo, jog buvo toks žiaurus. Po kito pusvalandžio pradėjau suprasti kaip apgailėtina tai yra.
Nenoriu skambinti Liam, kad jis turėtų palikti mokyklą, bet aš tikrai nenoriu šiuo momentu būti viena ir jis yra vienintelis asmuo, kuris būtų čia dėl manęs. Jis mano geriausias draugas.
„Taip džiaugiuosi, kad tau viskas gerai! Kas ntikos?" Liam paklausė, kai iėjo į mažą ligoninės palatą.
„Nėra jau taip blogai..neatreikiau dėmesio, manau, ir nepastebėjau kaip vaikinas priešais mane sustojo" aiškinau.
„Viskas atrodo puiku, tik kurį laiką paskaudės galvą. Turi silpną smegenų sukrėtimą ir daug sumušimų. Jums reikės šių reguliariai gerti šiuos vaistus nuo skausmo ir tepti tepaliuku įpjovimą virš akies, ir mes jau galime jus paleisti" daktaras man pasakė.
Jei jis tik galėtų duoti kažką, nuo duobės esančios širdyje.
„Tuomet mes jau galim eit?" paklausiau ir jis linktelėjo.
„Ar skambinai Hariui?" Liam paklausė.
„Jis buvo ten" atsakiau.
„Ką turi omeny? Mašinoje?"
„Ne, jis ten buvo vėliau. Us kita mergina"
„Ką?"
„Jis praeitą naktį pasiliko pas ją, ten jis ir buvo" atsistojau nuo ligoninės lovos ir apsijuosiau drabužiu save, kad mano ligoninės chalatas, neprasivertų prieš Liam.
„Ne"
„Taip. Aš mačiau ją ir ji man pasakė. Nežinau kodėl tai ir toliau dariau" pirštais perbraukiau per plaukus, bet sustojau ir susiraukiau.
„Viskas skauda" sudejavau, o Liam bandė nusišypsoti, bet pavyko apgailėtinai.
Žinau, kad jis dar kažką norėjo pasakyti apie Harry, bet nepasakė, vietoj tuo jis padėjo man atsistoti ir padavė mano rūbus, tad galėsiu persirengti ir nešdintis iš čia.
„Tuoj grįšiu" pasakiau jam ir nuėjau į mažą vonią.
Kaip apsirengiau pasižiūrėjau į veidrodį. Nežinau ką šiuo metu galvoti ir negaliu aiškiai mąstyti, netgi jei stengiuosi, nes to padaryti neleidžia vaistai nuo skausmo, kurių neseniai gavau. Mano atvaizdas yra iškraipytas, ištinimai ir sumušimai dengia mano veidą ir kaklą. Rumbas nuo saugos diržo, džiaugiuosi, kad devėjau renginius ant savo pečių ir subariau save pačią, kad buvau tokia neatsargi vairuodama. Reikės rytoj paskambinti savo draudimo bendrovei ir surasti būdą kaip gaut pinigų savo mašinai, nes sudaužymas buvo mano klaida. Turiu nemažai susitaupius pinigų, nes Haris reikalaudavo apkokėt dauguma sąskaitų. Hario neištikimybė bando vėl man įsiskverbti į galvą, bet iš visų jėgų stengiuosi tai nustumti atgal, ką aš ir galiu. Pavargau būt auka ar elgtis lyg tokia būčiau. Tai žmonėms nutinka visą laiką ir tai nėra tai, jog negalėjau to nenumatyti, bet vis tiek, tai skaudina. Aš visada taip greitai jam atleidžiu už viską ką jis apdarė, visus melus, lažybas, paslaptis ir užgauliuojančius komentarus, už visą tai. Aš visada atleidžiu, o jis nieko nedaro.
