"Tu ką?" jo balsas intensyvus ir sunerimęs.
Norėčiau, kad ką tik nebūčiau prisipažinusi, jog pabučiavau Zayn, bet aš privalėjau. Negalėjau to nuo jo slėpti ir privalau atskleisti savo klaidas, kaip ir Harry man atskleidžia savas.
"Aš jį pabučiavau. " pažiūrėjau į jį, bet jis nežiūri į mane. Jo akys sufokusuotos į knygas, numestas ant žemės, ir jo kumščiai sugniaužti.
"Aš.. tu.. kodėl?" jis iš nevilties, tapšnoja kumščiais į kaktą, o mano mintys pešasi dėl pasiteisinimo.
"Maniau, kad tu mane pamiršai.. kad daugiau manęs nenori ir jis buvo ten, ir.."
"Nustok šnekėti tokius šūdus ! Nustok kalbėti, kad jis buvo ten, prisiekiu Dievu, kad jei dar nors kartą suknistai išgirsiu ! "
"Gerai ! Atsiprašau Harry, tikrai atsiprašau. aš buvau tokia įskaudinta ir sutrikusi, ir jis sakė visus tuos dalykus, tad aš jaučiausi tokia beviltiška dėl tavęs.."
"Ką jis tau sakė?"
Nenoriu atkartoti visko ką sakė Zayn. Ne Harriui.
"Harry.." "Dabar" įsakė.
"Jis tiesiog sakė kas būtų įvykę, jei jis būtų laimėjęs. Jeigu mes būtumėm susitikinėję."
"Ir kaip tau tai?"
"Kas?"
"Kaip tau girdėti tuos skiedalus? Ar tai yra ko tu nori? Būti su juo, vietoj manęs?" Galiu pasakyti, kad jo pyktis verda, ir aš matau, kaip jis stengiasi palikti dangtį, tačiau garai jį stumia ir stumia.
"Tai nėra tai ko aš noriu." atsistojau ir žengiau atsargų žingsnį į jį.
"Ne. Nesiartink prie manęs." jo žodžiai mane persmelkė ir likau stovėti vietoje.
"Ką dar su juo darei? Jūs dulkinotės? Tu čiulpei jo pimpalą?"
Tikiuosi, jog visi vis dar apačioje valgomajame, nes kitaip jie viską girdėtų.
"O Dieve! Ne! Žinai, kad to nedariau. Nežinau, ką galvojau kai jį pabučiavau, tiesiog buvau kvaila, ir buvau blogoje padėtyje, su tavimi mane ignoruojančiu".
"Ignoruojančiu tave? Tu buvai vienintelė, kuri suknistai mane paliko, Ir dabar išsiaiškinau, kad basteisi universiteto miestely, lyg kokia suknista kalė! " sušuko
Noriu verkti, bet visa tai ne apie mane, tai apie jį ir koks jis piktas ir įskaudintas turėtų būti.
"Nenorėjau to padaryti, ir nevadink manęs taip" Sudėjau rankas priešais kėdės atlošą.
Harry atsuko man nugarą, palikdamas mane vieną kaltėje. Neįsivaizduoju, kaip aš būčiau jautusis jei jis taip pasielgtų, per blogiausią laikotarpį mano gyvenime. Negalvojau apie tai kaip jis jaustųsi, o kai galvodavau, maniau , kad jis daro tą patį.
Nenorėjau jo spausti, žinau kaip jis įsiaudrina ir kaip jam sunku kontroliuoti save, bet jis iš visų jėgų stengiasi.
"Norėtum, kad dabar palikčiau tave vieną?" paklausiau silpnai.
"Taip."
Nenorėjau, kad jis pritartų kad išeičiau, bet darau tai ką jis liepė, ir išėjau iš kambario , o jis net neapsisuko.
Aš neįsitikinus ką daryti su savimi, mąsčiau apie tai slinkdama siena. Dėl keistų priežasčių, norėčiau , kad geriau jis šauktų ant manęs, prispaustų mane prie sienos ir įsakytų pasakyti jam, kodėl taip padariau, vietoj to kad spoksotų pro langą ir lieptų man išeiti.
