Likusi dienos dalis prabėgo greitai, nes siaubingai liūdnas manuskriptas, kurį skaičiau atitraukė mane nuo viso likusio pasaulio ir galutinai sudaužė širdį. Su ašaromis ant žandų palikau ofisą ir patraukiau link namų. Nieko negirdėjau iš Harry, nuo tada kai palikau jį miegantį ir piktą lovoje, o Trevor žodžiai nenustoja kartotis mano galvoje. Dabar buvo tikrai pats netinkamiausias laikas kalbėti apie santuoką ir vestuves. Man reikia prasiblaškyti nuo savo įkyrių minčių, norėčiau mokėti tiesiog išjungti jas, taip kaip kiti žmonės tai sugeba. Man labai nepatinka per daug apie viską galvoti, bet rodos, kad negaliu to pakeisti. Tokia jau aš ir dabar viskas apie ką galiu mąstyti, tai yra tai, kad Harry ir aš neturime ateities.
Aš tikrai turiu ką nors daryti, kad mano mintys nebūtų apsėstos vien tuo, jis yra toks koks yra ir jis niekada nenorės susituokti ar turėti vaikų. Tai yra vienas iš tų kartų, kai pagalvoju, kad būtų smagu turėti draugų, su kuriais galėčiau išeiti kur nors. Galbūt, kai apsipirksiu Conner'se ir išskalbsiu krūvą skalbinių, paskambinsiu Steph. Šiąnakt Harry ir Liam eis į ledo rutulio rungtynes, labai tikiuosi, kad jiems seksis puikiai.
Kai įžengiau į butą, Harry buvo miegamajame ir vaikštinėjo pirmyn atgal.
"Labas" tariau jam kai įžengiau į kambarį.
"Labas, Kaip sekėsi šiandien?" jis prisėdo ant lovos krašto.
"Gerai, tikriausiai."
"Kas nutiko?" Harry pasuko galvą, kad pažvelgtų į mane.
"Manuskriptas, kurį skaičiau šiandien buvo labai liūdnas, neįtikėtinas, bet tikrai veriantis širdį." pasakiau, stengiausi ir vėl nepravirkti.
"Oh, jis tikrai turėjo būti geras, jei dar dabar tu nusiminusi dėl jo. Aš negalėčiau būti ten, kai tu pirmą kartą skaitei 'A Farewell to Arms'" jis šyptelėjo ir aš prisėdau šalia jo.
"Tai buvo blogiau, daug blogiau." pasakiau ir jis sugriebė mane už marškinėlių, taip, kad mano galva atsidurtų ant jo peties.
"Mano jautrioji mergaitė" pasakė bėgiodamas pirštais per mano stuburą.
Skrandyje kažkas suplazdėjo nuo to, kaip skambėjo jo žodžiai, būti pavadintai 'mano mergaitė', nesvarbu kokioje formoje, verčia mane būti daug laimingesne nei turėčiau būti.
"Ar tu bent buvai šiandien pamokose?" paklausiau Harry.
"Ne. Vaiko priežiūra mane labai išvargino."
"Vaiko priežiūra? Tu turi omeny televizoriaus žiūrėjimą kartu su juo?"
"Tai panašu. Vis tiek aš padariau daugiau nei tu."
"Taigi, tau jis patiko, ar ne?" nesu tikra kodėl jo to paklausiau.
"Ne, na jis nėra įkyriausių vaikų viršūnėje, bet aš tikrai neplanuoju sekančių mūsų susitikimų." jis šyptelėjo.
"Pasiruošęs rungtynėms?" pakėliau akis į jį.
"Ne, aš jau pasakiau jam, kad neisiu."
"Harry! Tu turi eiti." surikau.
"Aš tik erzinu..jis neužilgo bus čia. Tu lieki man skolinga dėl viso šito šūdo." Harry sudejavo.
"Tau patinka ledo rutulys ir Liam yra tikrai nėra bloga kompanija tau."
"Tačiau ne tokia gera, kaip tu." jis pakštelėjo man į žandą.
"Tu esi geros nuotaikos, dėl kažko, kas bus sutriuškintas šiąnakt."
"Jei visa tai baigsis blogai, aš nebūsiu vienintelis, kuris bus sutriuškintas."
"Geriau šiąnakt pasistenk su Liam elgtis gražiai." perspėjau jį.
