"Aš dulkinau Mole. Aš dulkinau Mole. Aš dulkinau Mole. " Jo žodžiai vėl ir vėl skambėjo mano galvoje, kol aš bandžiau nusiraminti prieš susitikimą vestibiulyje su bendradarbiais. Po nežymaus palūžimo, servetėle perbraukiau per akių kampučius, pasiėmiau rankinę. Turėjau susiprasti, kad jis žaidžia su manimi ir, kad jis vis dar būna su Mole. Jis tikriausiai visą laiką, kai mes "susitikinėjome" dulkino ją. Kaip aš galėjau būti tokia kvaila, bandydama įtikinti save likti su juo po viso to ką jis man padarė? Beveik patikėjau juo, kai praeitą naktį jis sakė mylįs mane, kodėl dar jis turėtų vykti tokį kelią į Sietlą? Nes jis yra Haris ir jis daro tokius dalykus man. Jis visada darydavo ir darys. Negaliu nustoti jaustis kalta dėl to, kad pabučiavau nepažįstamąjį ir dėl to, kad kaltinau Harį dėl praeitos nakties, nors iš tiesų pati to norėjau taip pat kaip ir jis. Tiesiog nenoriu to pripažinti jam ar netgi sau pačiai.
Vos pagalvoju apie jį ir Mole mano skrandis pradeda maišytis. Jeigu nieko nevalgysiu apsivemsiu. Ne tik dėl pagirių, bet ir dėl Hario išpažinties. Žinau, kad nesu visiškai racionali, pabučiavau kitą vyrą, nepažįstamą vyrą naktiniame klube, tačiau jis permiegojo su kita. Ir iš visų žmonių jis pasirinko Mole, kurios aš nekenčiu. Galiu įsivaizduoti jos kvailą , pašaipią šypseną, žinant kaip mane siutina tai, kad ji permiegojo su Hariu.
"Tesa!" Trevoras pašaukė iš kitos vestibiulio pusės. Neprisimenu savo kelionės iki čia, buvau per daug išblaškyta savo minčių, kad kreipčiau dėmesį, tačiau tikiuosi, kad atėjau pačiu laiku.
"Labas rytas." Pasakė jis paduodamas man puodelį kavos.
"Ačiū. Aš tikrai atsiprašau dėl Hario elgesio praeitą naktį." Tyliai tariau.
"Viskas gerai. Jis truputėlį... smarkokas?" Trevoras pasakė ir vos nepradėjau juoktis.
"Uhm, smarkokas." Sumurmėjau ir gurkštelėjau savo kavos.
"Kimberly ir Christian bus čia po minutėlės." Nusišypsojo ir įsidėjo savo telefoną atgal į kišenę.
"Ar Haris vis dar čia?" Jis paklausė.
"Ne, jis išvyko. Jis nebeturėtų vėl grįžti." Stengiausi pasakyti taip lyg man tai rūpėtų mažiausiai.
"Ar gerai išsimiegojai?" Paklausiai, stengdamasi pakeisti temą.
"Na taip, aš labai jaudinausi dėl tavęs." Pasakė.
Trevoro žvelgė į mano kaklą ir aš patraukiau savo plaukus, kad būčiau užtikrinta, jog žymė nesimato.
"Jaudinaisi? Kodėl?" Paklausiau.
"Galiu kai ko paklausti? Nenoriu tavęs nuliūdinti." Jo balsas atsargus.
"Taip, klausk."
"Ar Haris kada nors... na žinai... jis tavęs nenuskriaudė, tiesa?" Jis žiūrėjo į grindis.
"Ką? Mes pykstamės labai dažnai, ir taip, jis visada mane įskaudina. " Atsakiau.
"Turėjau omenyje fiziškai." Suniurnėjo.
Žaibiškai pakėliau galvą, kad pažiūrėčiau į jį. Jis tiesiog nepaklausė ar Haris kada nors pakėlė ranką prieš mane?
"Ne! Žinoma ne. Jis niekada to nepadarytų."
"Atsiprašau. Tiesiog jis atrodė toks įsiutęs ir piktas." Iš jo akių galiu pasakyti, kad jis nenorėjo manęs supykdyti.
"Haris yra piktas, kartais įsiutęs, bet jis niekada nenuskriaustų manęs. Bent jau fiziškai." Jaučiau keistą kylantį pyktį dėl to, kad Trevoras bandė apkaltinti Harį. Jis nepažįsta Hario. Bet tada ir vėl, kaip ir aš.
