„Aš paantrinsiu, nagi, Harry, pasakyk jai." Jake nusišypsojo ir gurkštelėjo alaus.
„Aš.. Aš tai pasakysiu tau lauke." Pasakė Harry žemu balsu.
Viskas vyko žymiai per greit, kad gebėčiau perprasti jo žvilgsnį akyse. Nežinojau, kas čia vyksta, tačiau žinojau tai, kad nenoriu niekur eiti su juo.
„Ne, tu pasakysi man tai čia. Priešais juos, tad negalėsi sumeluoti." Išspjoviau. Man jau ir taip skaudėjo širdį, tad puikiai žinojau, jog nesu pasiruošusi bet kam, ką jis ruošiasi man pasakyti.
„Atleisk man." Pratarė jis ir ištiesė priekin savo rankas.
„Tessa, privalai prisiminti, jog tai įvyko tada, kai aš net nepažinojau tavęs." Tarė jis. Jo akys maldavo gailestingumo.
„Pasakyk man." Atsakiau, vos praverdama burną. Nepasitikėjau savo balsu.
„Tą naktį.. Tą antrąją naktį.. Tame antrajame vakarėlyje, į kurį tu atėjai, kai mes žaidėme tiesą arba drąsą... Ir Niall paklausė ar tu vis dar nekalta..." jis mikčiojo, užmerkęs akis, lyg aš būčiau gebėjus suprasti jo mintis.
Oh ne, jei tik būtų įmanoma mano širdžiai nugrimzti dar giliau, ji taip ir padarytų. Tai tikrai nevyksta. Taip negali nutikti. Tik ne dabar. Ne man.
„Tęsk." Tarė Jace. Harry mestelėjo jam tūžmingą žvilgsnį. Žinau, jog jei dabar jis nebūtų pačiame mūsų griūvančių santykių viduryje, jis nudėtų jį tučtuojau.
„Tu atsakei, kad tokia tebesi.. Ir tai kai kam pakišo vieną mintį.."
"Kam pakišo mintį?" įsiterpė Molly.
"Man,pakišo mintį man." tarė jis. Jo akys niekaip nepaliko manųjų. Jis atsakė į jos klausimą tik dėl manęs.
"Kad.. Būtų visai smagu.. Susilažinti." jo galva nusviro ir karčios ašaros išriedėjo man iš akių.
"Ne." springtelėjau ir žengiau žingsnį atgal.
Mano širdis dužo į šipulius,tapau sunaikinta. Visi prisiminimai perplaukė šūsniais ir dalimis vienu metu.
"Laikykis atokiau nuo jo."
"Būk atsargi."
"Kartais manai,jog pažįsti žmogų,tačiau taip nėra."
"Bet,Tessa,turiu tau kai ką pasakyti."
Visus smulkios Molly,Jace ar net pačio Harry žodžių nuotrupos skambėjo ir skambėjo manyje. Kažkas galvoje nedavė ramybės,vyravus jausmui,jog kažką praleidau.
Visas oras,atrodo,buvo išsiurbtas laukan iš mažo kambarėlio ir tik tada susivokiau,jog vos bekvėpuoju,kai visa ši realybė nusėdo. Buvo tiek daug užuominų,tačiau buvau per daug apakinta Harrio,kad pamatyčiau jas.
Kodėl jis taip toli nuėjo? Apgyvendino mane su savimi
"Tu tai žinojai?" pasisukau į Steph,negalėdama daugiau žvelgti į Harry.
"Aš jau tiek daug kartų ruošiausi tau pasakyti,Tess.." atsakė ji,akyse iki pat kraštelių kaupiantis kaltės ašaroms.
"Nepatikėjau tuo,net kai jis pareiškė,jog laimėjo net su prezervatyvu." Jace suprunkštė,mėgaudamasis šou.
"Tiesa! Aš tuo labiau! Visos tos paklodės,ta prasme,kaip galima paneigti,jog ten ne kraujas ant jų." Nusijuokė ji.
Paklodės. Štai kodėl jos vis dar tebebuvo mašinoje. Žinau,jog turėčiau pasakyti ką nors,bet ką,tačiau negalėjau rasti savo balso,viskas tebejudėjo aplink mane. Žmonės bare valgė ir gėrė,net nepastebėdami naivios merginos,dešimčia pėdų nuo jų,byrančia į šipulius širdimi priešais minia. Kaip tai įmanoma,jog laikas vis vien juda,kai aš stoviu čia ir žvelgiu,kaip Tristan nuleidžia galvą,kaip verkia Steph,ar kaip be perstojo Harry spokso į mane.
