Suskambėjo mano žadintuvas ir Haris sudejavo dėl nemalonaus garso.
„Tes.." jis suinkštė apsiversdamas ir paslėpdamas galvą pagalvėje.
Greitai jį išjungiau ir išlipus iš lovos ėjau ruoštis pirmai grįžimo dienai Vance. Kai išėjau iš dušo apsiviniojau kūna rankšluosščių ir nuėjau į virtuvę užsipilti kavos. Truputį nervinuosi, kad reikės pamatyti Kimberly, nežinau jos reakcijos dėl to, kad aš vėl su Hariu. Ji nėra teisianti, bet nežinau kokia būtų mano reakcija, jei ji tą [atį pereitu su Kristijanu. Ji nežino visų detaliu, bet ji žino, kad jie yra pakankamai blogi, kad neskau jai to.
„Labas rytas." Pasigirdo Hario balsas iš kolidoriaus.
„Labas ir tau" nusišypsojau ir atsigėriau kavos.
„Ar neturėtum miegoti?" paklausiau jo kol trynėsi savo apsimiegojusias akis.
„ Ar neturėtum būti apsirengus?" jis atsilygino.
Nusišypsojau ir praėjau pro jį į miegamąjį, kad apsirengčiau, jis paėmė už rankšluoščio ir nutraukė jį nuo mano kūno taip priversdamas mane sucypti ir nulėkti į kambarį. Girdėjau jo žingsnius už savęs, tad užrakinau duris. Tik Dievas žino kas nutiktų jei įleisčiau jį vidun. Mano odą užsiliepsnojo dėl minčių, bet dabar neturiu tam laiko, man reikia susiruošti.
„Puiku, labai brandu" jis pasako pro medį.
„Niekados neteigiau, kad tai brandu" nusišypsojau ir atidariau spintą.
Nusprendžiau devėti juodą ilgą sijoną ir raudona maikute.
Po to kai silpnai pasidažiau, man buvo likę tik išsidžiovinti plakus. Kai atidariau duris niekur nebuvo rasti Hario. Greitai išsidžiovinau plaukus prieš susirišant tvarkingą kuodą.
„Harry?" pasgrėbiau rankinę ir telefoną.
Jokio atsakymo. Kur jis? Mano širdis pradėjo nerimauti kai pradėjau vaikščioti po butą ieškodama jo. Atsidarė pradinės duris ir jis įžengė visas apsnigęs.
„Kur buvai? Aš ėmiau nerimauti"
„Nerimauti dėl ko?" jis paklausė.
„Iš tiesų nežinau, gal dėl to, kad tu sužeistas aš kažkas panašaus?" skambėjau juokingai.
„Aš tiesiog išėjau užvesti tavo mašinos, kad kai įliptum į ją būtų šilta" ji paprastai pasakė ir nusimovė savo šlapius batus taip palikdamas mažas balutes.
„Tiktai?" negalėjau nuslėpti nuostabos.
„Aha.."
„Kas tu?" nusijuokiau.
„Nepradėk šitos nesąmonės arba nusileisiu į apačią ir pradursiu tavo padangas" jis pasakė. Pavarčiau akis ir nusijuokiau dėl jo bereikšmio grąsinimo. „Na, ačiū tau, nepatinka važiuoti kai sninga, bet bent jau mašinoje bus šilta" nusišypsojau.
„Aš.. aš galiu važiuoti?" jo akys sutiko mano.
Dabar aš tikrai nežinau kas jis. Jis buvo toks mandagus vakar ir dabar jis pašildė mano mašiną ir pasisiūlė nuvežti mane į darbą, neminint to, kad kaip jis vakar stipriai juokėsi, kad net akyse pasirodė ašaros. Atvirai, tai atrodė žavingai.
„Arba ne" jis atsakė, kai ilgai neatsakiau.
„Man tai patiktų" pasakiau jam ir jis vėl apsimovė batus.
„Gerai tai, kad tavo mašina yra šūdina, nes kitaip galėtų ją kas nors pavogti." Haris pasakė kai įvažiavo į stovėjimo aikštelę.
„Ji nėra šūdina." Gyniau, žiūrėdama į mažą įtrūkimą prie keleivio lango.
