"Paskutinį kartą? Matai Theresa! Tai yra būtent tai, kodėl tu neturi būti su juo. Jis darė tai anksčiau, žinojau tai! Žavingasis Princas vėl streikuoja." Mano mama suriko.
Pažvelgiau į Harį. Tik ne dar kartą. Nemanau, kad galiu tai išverti.
"Tai visiškai nepanašu į tai, mama." Haris galų gale pasakė.
"Tai skamba lygiai taip pat, Hari. Negaliu patikėti tavimi, myliu tave, sūnau, tačiau negaliu niekuo padėti. Tai neteisinga, taip neteisinga." Anne pasakė ir nusišluostė akis.
Niekada negaliu surasti savo balso tokiose situacijose. Noriu kalbėti, turiu padaryti tai, tačiau nesibaigiantis sąrašas dalykų, kuriuos Anne turėjo omenyje sakydama "paskutinį kartą" greitai pasklido po mano mintis, pavogdami mano balsą.
"Tai visiškai nepanašu!" Haris suriko savo mamai.
"Manau, jog ji turi važiuoti su savo mama." Anne tarė ir visas suvalgytas maistas sukilo.
"Ką?" Haris tarė jai, jo balsas pilnas nuostabos.
"Ji turėtų važiuoti. Tu nesi tinkamas jai. Maniau, kad esi, maniau, kad pasikeitei, bet akivaizdu, kad ne. Myliu tave labiau nei gyvenimą, bet negaliu leisti, kad vėl taip darytum. Kraustymasis į Ameriką turėjo tau padėti, tačiau tu pridirbai tą patį."
"Theresa, manau išgirdai pakankamai. Laikas eiti." Mano mama tarė ir paėmė mano ranką.
Haris žengė link jos, o ji paėjo truputį atgal, vis dar laikydama mane.
"Paleisk ją, dabar." Haris tarė pro sukastus dantis.
Ji suleido nagus man į odą, kai aš bandžiau suvirškinti pastarųjų dviejų minučių įvykius. Nesitikėjau, kad mano mama atvyks čia, įsiverš į mano miegamąjį ir visiškai nesitikėjau jog Anne prasitars apie dar vieną Hario paslaptį. Jis padarė tai anksčiau? Kam? Jis mylėjo ją? Ji mylėjo jį? Jis sakė, kad niekada nebuvo su nekalta anksčiau. Ar jis melavo?
Jo pikta išraiška neleidžia man to iššifruoti.
"Tu neturi daugiau ką pasakyti, kas išlaikytų ją čia." Ji atšovė.
Ištraukiau savo ranką iš jos gniaužtų ir nuėjau už Hario. Abi, Anne ir mano mama žiūri į mane pasibaisėjusiai, kuomet aš uždeda savo ranką ant Hario dilbio.
"Theresa, nebūk kvaila. Ateik čia." Mano mama liepė.
Likau pasislėpusi už Hario. Visiškai nesupratau kodėl, bet likau. Turėčiau vykti kartu su motina arba priversti jį paaiškinti ką per velnią Anne turėjo omenyje, bet iš tiesų noriu, kad mano motina išeitų. Man reikia kelių sekundžių, minučių, galbūt net valandų, kad suvokčiau ką Haris galėjo padaryt. Neseniai atleidau jam, nusprendžiau atleisti jam ir judėti toliau su juo. Kodėl visada turi būt paslaptis, kuri išlenda pačiu netinkamiausiu metu?
"Theresa." Mano mama žengė link manęs, Haris apvyniojo ranką aplink mane, gindamas nuo jos.
"Atstok nuo jos." Jis įspėjo.
"Hari, tai jos dukra. Tu neturi jokios teisės įsiterpti tarp jų." Anne tarė.
"Neturiu jokios teisės? Tai ji neturi teisės nekviesta ateiti į mūsų apartamentus, mūsų miegamąjį!" Jis suriko. Dar stipriau suspaudžiau jo dilbį.
"Čia ne jos apartamentai, kaip ir, čia ne jos miegamasis." Mano mama tarė.
"Taip, viskas jos. Matai už ko ji stovi? Ji naudoja mane kaip skydą, kad apsisaugotų nuo tavęs." Haris tarė.
"Ji kvaila ir nesupranta kas geriausia jai." Mano mama pasakė.
"Nustok kalbėt tarsi manęs čia nebūtų! Esu čia, aš suaugusi, man devyniolika metų, motina. Jeigu noriu pasilikti, tuomet ir pasiliksiu." Pranešiau.
