Nuėjus į miegamąjį atsisėdau ant lovos krašto. Ką po velnių aš ruošiuosi daryti?
Man bloga nuo visko. Žinojau, kad Haris anksčiau nebuvo geras žmogus, žinojau, kad buvo dalykų, kurių nebūčiau norėjusi išgirsti, bet iš visų dalykų, kuriuos maniau, jog Anne paminėjo, šis niekada nebūtų šovęs man į galvą. Jis nufilmavo kaip mylisi su mergina be jos žinios, o po to parodė savo draugams. Dar prasčiau, Hario draugai parodė visiems. Jos tėvai viską sužinojo, ji prarado stipendiją ir buvo išvyta iš namų. Svarbiausia, kai kai ją išvijo ir prašė Hario apsistoti pas jį, jis pasakė ne nepaisant, kad jis buvo viso to kaltininkas. Jis siaubingai, apgailėtinai išniekino ją ir jam net nerūpėjo. Jo negraužė sąžinė dėl to ką padarė, o dabar tik vos vos. Nelaukiamos ašaros pradėjo riedėti mano skruostais, stengiausi lėtai įkvėpti ir iškvėpti.
Blogiausia dalis ta, jog žinau jos vardą. Jeigu ji būtų likusi anonimiška mergina, būčiau galėjusi įsivaizduoti, kad ji neegzistuoja. Žinojimas, kad jos vardas Natalie sukelia daug minčių. Kaip ji atrodo? Ką ji planavo studijuoti koledže prieš tai kai Haris "atėmė" jos stipendiją, ji turi brolių ar seserų? Jie žino? Jei Anne nebūtų paminėjusi, ar aš kada nors būčiau sužinojusi?
Kiek kartų jie mylėjosi? Ar Hariui tai patiko? Aišku, kad patiko. Priminiau sau. Tai seksas, o Haris dažnai mylėdavosi. Su kitomis merginomis. Daugybe kitų merginų. Ar po visko tą naktį jis pasiliko su Natalie? Kodėl aš pavydžiu Natalie? Turėčiau gailėtis jos, o ne pavydėti dėl to, jog ji lietė Harį. Nustūmiau šią nesveiką mintį tolyn ir pradėjau galvoti koks Haris yra iš tiesų.
Ar galiu jam atleisti dėl to? Kuo daugiau apie tai galvoju, nežinau kodėl turėčiau atleisti, šį kartą jis nepadarė nieko blogo man. Tik ne šįkart. Nepažinojau jo tada, kai jis viską filmavo. Esu pasišlykštėjusi savimi, jog niekaip negaliu atsikratyti kylančio pavydo.
Turėjau pasikalbėti su juo dėl visko, aš visada išeinu, tik šį kartą priverčiau jį išeit. Problema ta, kad jis aptemdo mano mintis, kiekvieną kartą kai jį pamatau prarandu visą drąsą.
Norėčiau žinoti kas nutiko Natalie, kai Haris sugriovė jos gyvenimą, palikdamas ją be nieko išskyrus, tai ką ji buvo apsirengusi. Jeigu ji laiminga ir gyvena gerą gyvenimą jausčiausi geriau, truputėlį. Norėčiau turėti draugą, su kuriuo galėčiau pasikalbėti, kuris patartų. Nenoriu sužinoti, kas nutiko toms merginoms. Suprantu kokia kvaila esu, kuomet ginu jį net jei jis to nenusipelnė, bet niekuo negaliu padėti. Nenoriu, kad kažkas manytų, jog jis dar prastesnis, nenoriu, kad jis pats jaustųsi prastesnis negu jaučiasi dabar.
Atsiguliau ant pagalvių ir pradėjau spoksoti į lubas. Turiu pereiti per viską. Na, dirbau su tuo, jog turiu pereiti per tai, kad Haris pasinaudojo manimi, jog laimėtų lažybas, o dabar tai? Nebūtų taip blogai, jeigu būtų tik Natalie, tačiau matau tą pačią žąlą, kurią jis padarė tai merginai, paskui draugo sesei, o paskui žaidė dar vieną žaidimą su manimi. Tai lyg uždaras ratas su juo, štai ką jis daro, ar jis kada nors galės sustoti? Kas būtų atsitikę man, jei nebūčiau pamilusi jo?
Žinau, kad jis myli mane, tikrai myli. Žinau tai.
'Tu žinai, koks jausmas, jog kažkas tave myli nepaisant ką suknistai blogo padarei?'
Myliu jį nepaisant visų klaidų, kurias jis daro ir padarė praeityje. Matau, kaip jis pasikeitė nuo to laiko kai pirmą kartą jį sutikau, netgi šią savaitę mačiau ryškų pasikeitimą. Jis niekada neišreikšdavo savo jausmų kaip šiandiena. Tiesiog noriu, kad jis pasireikštų ir per kitas, skirtingas situacijas.
Jis sakė, kad esu jo vienintelis šansas į laimę, esu vienintelis šansas visą gyvenimą nelikti vienam. Koks svarbus pareiškimas. Koks tikroviškas pareiškimas. Niekas jo nemylės taip, kaip aš myliu, ne dėl to, kad jis būtų to nevertas, o dėl to, kad niekas jo nepažinos kaip pažįstu aš. Pažinojau. Ar vis dar pažįstu? Negaliu apsispręsti, tačiau noriu tikėti, kad pažįstu, tikrąjį jį. Jis nebėra toks pats koks buvo anksčiau.
