"Tau reikėjo matyti savo veidą, atrodei labai išsigandęs." paerzinau jį, kai išsukome iš stovėjimo aikštelės.
"Po velnių, tikrai išsigandau." jis papurtė galvą, o aš savąją atrėmiau į langą.
"Ką pirmiausia pagalvojai?"
"Kaip greitai man pavyktų pabėgti iš čia." jis pusiau nusišypsojo.
"Pabėgti? Gražu."
"Palikčiau tau savo raktus."
"Ačiū."
Po minutės tylos tęsiau savo klausinėjimą tema, kurios žinau, kad jis nekenčia.
"Tikrai būtum pabėgęs?"
"Taip, Tess."
"Sakykim hipotetiškai, jei tai iš tikrųjų būtų tiesa ir aš sužinočiau, kad laukiuosi, tu pabėgtum?" Jis giliai įkvėpė ir akimirką pagalvojo.
"Ne, spėju ne. Bet būčiau tikrai labai nusivylęs tavimi."
"Kodėl?"
"Kaip suprast kodėl? Nes tai sušiktų visą mano likusį gyvenimą, tavo taip pat."
"Taip, žinau, tai tiesa, bet tai nebūtų vien mano kaltė."
"Kodėl mes iš vis diskutuojam apie šitą šūdą?"
"Man tiesiog įdomu, manau tai nėra blogai kalbėtis apie tai. Tai nenutiks, tik norėjau žinoti kaip tu jaustumeis dėl to. Aš jaučiuosi lygiai taip pat, kaip ir tu, bent jau kol kas."
"Kaip suprast 'bent jau kol kas'?" jis pažvelgė į mane.
"Nenoriu turėti vaiko šiuo metu, todėl taip pat neapsidžiaugčiau tuo." Jis pravėrė burną kalbėti ir tuoj pat užsičiaupė, jis pakartojo tą patį veiksmą prieš galutinai atsakydamas.
"Manau tai pavojinga tema mums."
"Neturėtų būti pavojingų temų tarp mūsų, turėtumėm kalbėti atvirai apie viską. Tai ir yra dėl ko didžioji dalis problemų iškyla, dėl bendravimo stokos." pasakiau.
Pavyzdžiui kaip faktas, kad po savaitės su puse išsikraustau į Sietlą ir dar tau nepasakiau!
"Žinau..." jis atsiduso.
"Aš žinau kaip tu jauties dėl vaikų turėjimo ateityje, ir tu žinai kaip aš dėl to jaučiuosi. Atvirai pasakius, jei dabar būtum nėščia, išprotėčiau, jei vis dar turiu bent dalelę sveiko proto. Jausčiausi sugniuždytas ir visiškai suknistai nežinočiau ką daryti. Mane ir taip žada išmesti iš universiteto, tau reikėtų būnant nėščiai kraustytis į visai kitą pasaulio kraštą, trūksta tik kamerų ir galėtumėm vaidinti kokiam nors sušiktam realybės šou."
Pabandžiau ignoruoti jo komentarą apie kraustymąsi į kitą pasaulio kraštą, nes tai neįvyks. Turėčiau palaukti kol mano antibiotikai pilnai suveiks, kad galėčiau toliau ginčytis. Bet aš ką tik sakiau, kad mums reikia atviro bendravimo.
"Aš džiaugiuosi, kad jaustumeisi sugniuždytas," pasišaipiau ir tęsiau, "Ir aš nevažiuočiau į Angliją. Tai nenutiks, todėl nustok elgtis taip, lyg būtum tuo tikras."
"Tai ir yra apie ką dabar kalbu. Mes pykstamės dėl neegzistuojančio vaiko."
"Na, mes vis tiek surastume ir kitų dalykų, dėl ko pyktis."
"Tiesa." jis nusišypsojo.
Aš džiaugiuosi matydama, kad jo nuotaika pašviesėjo, oras buvo pasidaręs per daug tirštas.
