Hario žandai išraudę ir jis šypsosi nervinga šypsena, kuomet aš spoksau į jį.
"Tai taip... tobula." Sukūkčiojau ir panaikinau tarpą tarp manęs ir Hario ant sofos, beveik nuversdama jį. Tačiau laimei, jis yra pakankamai stiprus, kad išlaikytų mus nuo kritimo žemyn. Apkabinau jį kiek įmanoma stipriau.
"Ačiū, tai taip rūpestinga ir tiesiog neįtikėtina!" Pasakiau jam ir priglaudžiau savo kaktą prie jo, vis dar likdama glėbyje.
"Tai niekis... tikrai." Jis droviai atsakė, o aš nusišypsojo nuo jo neįprasto tono.
Anne atsikosėjo ir aš greitai atsitraukiau nuo jo. Akimirką buvau pamiršusi, kad mudu esame nevieni apartamentuose.
"Atsiprašau." Tariau jai ir atsisėdau atgal į savo vietą.
"Neatsiprašinėk." Ji nusišypsojo man supratinga šypsena.
Haris tylėjo, žinau, kad jis nenorės kalbėti apie dovaną priešais Anne, todėl pakeičiau temą. Jo dovana buvo neįtikėtinai apgalvota. Jis negalėjo surasti tobulesnės frazės iš novelės, kurią galėtų išgraviruoti ant amuleto.
Iš ko bebūtų sutvertos mūsų sielos, jo ir mano yra tokios pačios. Taip tobula. Mes esame skirtingi, bet tuo pačiu ir vienodi, visai kaip Katherine ir Heathcliff. Belieka tik tikėtis, kad nesidalinsim tuo pačiu likimu kaip jų. Man patinka manyti, kad mes kažkaip pasimokėme iš jų klaidų ir tai mums neatsitiks.
Užsisegiau apyrankę ant riešo, po to lėtai jį sukiojau, kad galėčiau stebėti amuletus. Niekada nesu gavusi kažko panašaus, maniau, jog skaityklė buvo pati geriausia dovana, tačiau apyrankė visiškai užgožia ją. Noah visada man padovanodavo to paties - kvepalų ir kojinių. Kiekvienais metais. Tačiau ir vėl, kiekvienais metais dovanodavau jam odekolono ir kojinių. Tai buvo mūsų dalykas, mūsų nuobodus, rutiniškas dalykas.
Dar kelias sekundes apžiūrinėjau apyrankę ir tuomet supratau, kad Haris ir Anne mane stebi. Staigiai atsistojau ir pradėjau tvarkyti nedidelę netvarką nuo dovanų popieriaus.
"Ką mes turėtume nuveikti per likusią dienos dalį?" Anne paklausė.
"Noriu nusnausti." Haris atsakė jai, o ji pavartė akis.
"Nusnausti? Per Kalėdas?" Ji pasišaipė.
"Dešimtą kartą sakau, šiandien ne Kalėdos." Jis šiurkščiai atsakė, bet tuomet nusišypsojo.
"Tu bjaurus." Ji subarė ir silpnai trenkė jam į ranką.
"Kaip ir tu."
Paėmiau mažą krūvą apiplėšyto dovanų popieriaus ir išmečiau į plieninę šiukšliadėžę. Jaučiuosi dar blogiau, jog nenupirkau Hariui dovanos. Buvau per daug užimta viskuo, kas vyksta tarp mūsų, kad jaudinčiausi dėl to. Norėčiau, kad prekybos centras šiandiena būti atidarytas, galėčiau nupirkti jam dovaną. Neįsivaizduoju ką pirkčiau, tačiau bet kas yra geriau negu nieko. Vėl pažiūrėjau į apyrankę ir perbraukiau per širdies formos amuletą.
"Jau baigei?" Hario balsas privertė mane pašokti iš nuostabos.
"Tu išgąsdinai mane!" Pasakiau, kai jis sukikeno.
"Atleisk, meile." Jaučiau jo šypsena priešais savo kaklą, jis apvyniojo savo rankas aplink mano liemenį. Kai jis pavadino mane "meile", mano širdis pradėjo plakti greičiau. Tai taip nepanašu į jį.
"Tu ruošiesi eit nusnausti?" Paklausiau ir pasisukau veidu į jį.
"Aha.. prisijungsi?"
"Žinoma." Nemėgstu miegoti dieną, nebent esu per daug išsekusi ką nors daryti, tačiau galiu praleisti laiką prie skaityklės, kuomet Haris miegos.
