Devynios dienos.
Praėjo devynios dienos, kai nieko negirdėjau iš Hario. Net nemaniau, jog man yra įmanoma išbūti tiek ilgai nekalbėjus su juo. Atrodo, lyg būtų praėję šimtas dienų, bet kiekvieną sekundę skauda mažiau nei anksčiau. Nėra lengva, net nepanašu į tai. Kenas paskambino ponui Vance, kad paprašytų ar galiu neateiti iki pirmadienio, tai yra praleisčiau vis tiek tik vieną dieną.
Žinau, kad Haris myli mane, tikrai. Be to, aš taip pat žinau, kad jei jis būtų mane mylėjęs kaip maniau, jis būtų tai dabar parodęs. Jis sakė, kad jis nepalais to, bet paleido. Jis tai paleido ir paleido mane. Dalis kuri labiausiai gąsdino mane buvo pirmoji savaitė, kai buvau visiškai pasimetusi. Buvau pasimetusi dėl Hario. Pasimetusi dėl jo šmaikščių komentarų. Dėl jo šiurkščių replikų. Dėl jo užtikrinimo ir pasitikėjimo savimi. Dėl to, kaip jis kartais anr delno piešdavo ratus, kol laikydavo savojoj, kaip jis be priežasties pabučiuodavo mane ir nusišypsodavo kai manydavo, kad aš nežiūriu. Nenoriu be jo būti pasimetusi, noriu būti stipri. Noriu, kad mano dienos ir nakys būtų tokios pačios, nesvarbu aš viena ar ne. Pradedu manyti, kad aš visada buvau viena, kad ir kaip dramatiškai atrodytų, aš nebuvau su Nojumi laiminga. Galbūt aš kaip mano mama, man geriau būti vienai.
Trečioji diena buvo baisiausia. Trečioji diena buvo kai supratimas smogė man. Trečioji diena buvo, kai pagaliau prakalbau, tik murmėjau paprastus taip ir ne Liam arba Karen. Vienintelis garsas kuris prasiskverbė pro kukčiojimą. Trečioji diena buvo, kai pagaliau pažiūrėjau į veidrodį, į savo nešvarų ir sumuštą veidą, akys paraudusios. Trečioji diena buvo, kai prakritau ant grindų ir meldžiau Dievo, kad panaikintų skausmą. Niekas neištvertų tokio skausmo, sakiau jam. Netgi aš. Trečiają dieną aš jam paskambinau, negalėjau to nepadaryti. Pasakiau sau, kad jei jis atsilieps mes tai įveiksime, atsiprašysim vienas kito ir prižadėsim daugiau nepalikti vienas kito. Vietoj to, aš gavau balso atsakiklį, įrodantį, kad jis ignoruoja mane.
Ketvirtą dieną aš vėl paslydau ir paskambinau jam. Ketvirtoji diena buvo, kai supratau kiek iš tiesų jis man rūpi. Ketvirtoji diena buvo, kai visą dieną pragulėjau lovoje dar kartą atgamindama kai jis man sakė, kaip iš tiesų jis dėl manęs jaučiasi. Pradėjau suprasti, jog jo jausmai mano mintysi, tik tiek. Pradėjau suprasti, kad kol aš galvojau, kad mes įveiksim tai, jis apie mane iš vis nepagalvojo.
Penktą dieną aš pagaliau nusiprausiau ir nuėjau į pamokas. Grįžau į jogą, tikėdamasi, jog pavuks susigrąžinti prisiminimus. Keista vaikščioti aplink šiuos studentus. Išnaudojau visą energiją, tikėdamasi, kad Haris įlėks į universiteto miestelį. Praėjau pro norą paskambinti jąm. Sugebėjau išgerti pusę savo kavos, kurią davė Liam ir jis pasakė, kad atgavau savo skruostų spalvą. Atrodo, jog niekas nepastebėjo manęs ir tai būtent to aš norėjau. Profesorius Soto priskyrė mums parašyti savo didžiausias baimes.
„Ar tu bijai mirti?" jis paklausė mūsų.
„Ar dar nemiriau?" tyliai atsakiau.
Šešta diena buvo antradienis. Pradėjau kalbėti sakiniasi. Grįžau į Vance, Kimberly negalėjo sutikti mano akių pirmąją dienos dalį, bet po kiek laiko mes turėjome pokalbį. Ji minėjo vakarienę ir aš priminiau sau, kad paklausčiau jos to vėl, kai galėsiu geriau mąstyti. Dieną praleidau spoksodama į pirmą manuskripto puslapį, nesvarbu kiek kartu skaičiau tai, vis tiek nesupratau jo. Šią dieną valgiau, daugiau nei ryžių ar bananą. Karen padarė kumpio, aš pastebėjau tai, nes man priminė pirmą vakarienė čia per kurią buvau su Hariu. Vaizdas iš to vakaro, kaip jis sėdi šalia manęs ir po stalu laiko mano ranką grąžina mane į blogą savijauta, priversdamas mane praleisti naktį tualetę vemint maistą, kurį buvau suvalgiusi.
Septintą dieną mano mašina buvo paimta. Pasirašiau kelis popierius ir buvo paduoti rakteliai.
Aštuntą dieną aš nusišypsojau, silpnai, bet visi pastebėjo. Aštuntoji diena buvo pirmojo, kai paėmiau spurgą ir kavą, kai atvažiavau į Vance. Tą dieną mačiau Trevorą, jis pasakė, kad atrodau gražiai, nepaisant mano susiglamžiusiu drabužių ir pajuodavusiu akių. Girdėjau Ken ir Karen diskutuojant apie Hario gimtadienį, kuris bus po kelių dienų ir nustebau nuo jausmos, kuris pradėjo degintį krūtinę, kai išgirdau jo vardą.
Dabar devinta diena.
„Būsiu apačioje" Liam pašaukė per duris į ‚mano' kambarį.
Kai nulipau į apačią Liam valgė riestinį, ir liežuvių apsilaižė lūpas, kad pašalintu trupinius esančius ant jų.
„Labas rytas" jis pasakė, jo skruostai pilni, o akys plačios.
„Labas" pasakiau ir įsipyliau stiklinę vandens.
Jis žiūrėjo į mane kol pyliaus vandenį.
„Ką?" pagaliau paklausiau jo.
„Na.. tu.. atrodai gražiai" jis pasakė.
„Ačiū, nusprendžiau nueiti į dušą ir prisikelti iš numirusiųjų" pajuokavau ir jis silpnai nusišypsojo.
„Tikrai, viskas gerai" patikinau jį ir jis atsikando savo riestainio.
„Aš pasiruošus, kai tu būsi" pasakiau jam, kai baigiau pusryčius.
„Tessa, kaip šiandien žavingai atrodai!" Karen pasveikino kai įėjo į virtuvę.
„Ačiū" nusišypsojau jai.
Šiandien yra pirmoji dieną, kai esu pasiruošusi, tikrai pasiruošusi. Devintoji diena- mano diena.
Per religijos pamoką profesorius Soto parinko temą skausma. Sekundei prisiekiau, kad jis kankina mane, bet tada pradėjau rašyti kaip skausmas gali paveikti žmones, esu dėkinga dėl jo kankinimo.
„Panelė Young?" profesorius pašaukė mane kai susidėjau daiktus ir pradėjau eiti.
„Džiaugiuosi, kad šiandien prisijungei prie mūsų" jis nusišypsojo.
„Šį vakarą mes vėl grojam, jei nori ateik ir pasikviesk draugų"
„Žinoma, atvyksiu. Nežinau kiek draugų atsivesiu, bet aš ateisiu" pasakiau.
„Puiku! Susitiksim šį vakarą" jis pareiškė ir aš grįžau pas Liam.
„Ko jis norėjo?" jis paklausė.
„Jis pakvietė mane į Kanalo gatvę" pasakiau jam užsimesdama ant peties tašę.
„Tessa.."
„Man viskas bus gerai"
„Nemanau, jog gerai eiti vienai, tai netinkama"
„Paklausiu Steph ar eis" pasakiau jam ir parašiau Steph.
baigiau tuo, kad ėjau į jogą ir praėjus pažįstama pastatą į galvą šmestelėjo Zayn. Kažin ar jis dabar čia?
Prieš apgalvojant ką nors įėjau vidun. Turiu truputį laiko prieš pamoką.
„Tessa?" išgirdau jį.
„Hey"
„Ką čia darai? Ar pakeitai pamoką?" jis nusišypsojo.
„Iš tiesų ieškojau tavęs"
„Tikrai?" jis atrodė nustebęs.
„Aha, norėjau paklausti, ar nori kartu eiti į Kanalo gatvę. Mano profesorius pakvietė, pasakiau, kad atsivesiu draugų" paaiškinau.
„Žinoma Rebeka gali eiti kartu" pridėjau.
„Gerai, žinoma, kad vyksiu. Rebeka savaitei išvyko į Kalifornija, bet kartu pasikviesiu Niall" jis pasakė.
„Puiku"
„Puiku" jis pakartojo.
„Na, aš jau eisiu" pasakiau ir mes abu pradėjome eiti taip atsitrenkdami vienas į kitą.
„Atsiprašau" pasakėm kartu prieš pasukdami skirtingais keliais
