"Taigi, kaip praėjo jūsų savaitgalis?" profesorius Soto paklausė klasės.
Keleta žmonių atsakė, o Liam ir aš susižvalgėm ir jis nusišypsojo. Jis savaitgalį praleido kur kas geriau nei aš.
"Džiugu matyti, kad keli iš jūsų yra prabudę" sukikeno profesorius.
Keista nevadinti jo Jonah, nes aš jį daug kartų mačiau už klasės ribų, bet taip pat keista vadinti jį Jonah, nes po visko jis visgi mano profesorius.
"Pasiimkite savo žurnalus, šiandien padiskutuosime apie atleidimą." tarė jis ir Liam staigiai atsisuko į mane.
"Rimtai?" ištariau atsidusdama.
"Ką sakėte, panele Young?" pašaukė mane Jonah.
Norėčiau prasmegti savo kėdėje, mėgstu dėmesį klasėje kai teisingai atsakau į klausimus, bet ne tada kai esu nemandagi.
"Nieko" greit atsakiau, jis šyptelėjo man ir užsikišo rašiklį už ausies.
"Kaip jau sakiau, šiandienos tema yra atleidimas. Žmonės visą gyvenimą daro klaidas ir prašo atleidimo, tai natūralus žmonijos ratas. Visada taip buvo ir kiekviena religija turi pasakojimą apie išdavystę ir atleidimą. Pavyzdžiui krikščionybėje, žinomiausia istorija apie Judą Iscariotą. Judas buvo vienas iš dvylikos Jėzaus mokinių, kuris jį išdavė už 13 auksinių. Žinoma Jėzus jam atleido, tokia ir esmė dėl Jėzaus iš Nazareto. Atledimas. Yra manoma, kad Judas negalėjo gyventi su išdavyste, tad nusprendė pasikarti. Moralas tame, kad netgi tuomet kai jam atleido Jėzus, jis nesugebėjo atleisti pats sau. Kas blogiau, kad jums neatleistų tas kurį jūs išdavėte, ar tai būtų Jėzus, ar bet kas kitas, ar nesugebėti atleisti pačiam sau? Iš patirties galiu pasakyti, atleisti sau už klaidą yra vienas sunkiausių dalykų pasauly. Pliusas dėl atleidimo religijoje, tas kad tavo Dievas tau atleis, tu tik turi jo prašyti. Žmonės nėra tokie atlaidūs" Pasakė jis ir šaltis pasklido po mano kūną.
" Taigi prie darbo!" pridėjo ir atsisėdo už stalo.
Jis visada privalo išrinkti tokią temą, kuri susijusi su Harry ir manimi. O gal tiesiog viskas mano gyvenime susiję su Harry ir manimi.
Atleidimas ne tai, apie ką labai norėčiau galvoti būtent dabar. Ne dėl atleidimo Harry, svarbiau tai, kad jis galėtų atleisti sau už dalykus padarytus praeityje. Kartą tai padaręs jis leis sau būti laimingu.
Mano tušinukas prisilietė prie lapo, prieš man sužinant, kad profesorius Soto mus paleido.
"Buvo visai įdomi tema" pasišaipė Liam, o aš panaudojusi savo žurnalą jam trenkiau.
"Tai ką išsiaiškinai pamokoje? Kad Harry turėtų pradėti eitį į bažnyčia?" jis nusijuokė ir pakėlė savo rankas apsigindamas.
Susirišau savo plaukus į arklio uodegą ir susirinkau visus savo daiktus, prieš mums su Liam išeinant.
"Geros dienos panele, Young" palinkėjo Jonah, kuomet pasiekiau duris ir pamojavau jam.
"Matai, jis man nepalinkėjo geros dienos" pastebėjo Liam.
"Tu turi mažiau matytis su Harry" paerzinau.
Šiandien aš jaučiuosi rami, ne labai laiminga, bet ir ne liūdna. Aš sutrikusi, kaip velniai žino kas ir jau ilgiuosi Harry, žinau, tai beviltiška. Negaliu to pakeisti, buvau taip toli nuo jo ir jau beveik buvau jį išmetus iš galvos, bet dabar jis vėl laksto po mano venas, nusinešdamas kiekvieną jausmo dalelę, kuri man buvo likusi.
" Ar nori šiandien kažkur vykti už universiteto miestelio, pietums?" paklausiau pas Liam kol laukėm prie perėjos.
"Per pietus aš turėsiu skambinti į NYU" atsakė.
