Kuomet Haris grįžo palikęs Anne oro uoste, vis dar esu pabudusi. Girdėjau, kaip jis numeta savo drabužius ant grindų ir tuomet įsiropščia atgal į lovą. Jo rankos dar kartą apsivijo mane. Dar šiek tiek esu susierzinusi dėl mūsų ankstesnio pokalbio, tačiau jo rankos šaltos ir taip pat pasiilgau jo buvimo lovoje.
"Rytoj grįšiu į darbą." Tariau, nesu tikra ar jis užmigęs ar ne.
"Žinau." Jis neužmigęs.
"Viskas gerai?" Paklausiau dėl jo tono.
"Taip, tiesiog pavargau."
"Gerai... esu tokia laiminga, jog vėl grįšiu pas Vance."
"Kodėl?"
"Aš myliu tą vietą, be to visą savaite nedirbau, todėl pasiilgau darbo."
"Tu esi darbaholikė." Jis pasišaipė ir žinau, kad pavartė akis, nors ir nematau jo veido.
"Atsiprašau, kad aš dievinu šią praktiką, o tu nekenti savo darbo." Nusišypsojau.
"Aš mėgstu jį, dirbau tą patį darbą kaip ir tu, tačiau išėjau dėl kai ko geresnio." Pasigyrė.
"Tau jis labiau patinka vien dėl to, kad gali dirbti namuose?"
"Yea, tai pagrindinė priežastis."
"O kita priežastis?"
"Jaučiausi taip lyg žmonės manytų, jog gavau darbą dėl Vance."
Atsakymas buvo daug nuoširdesnis negu tikėjausi. Maniau, kad pasakys vieną ar du žodžius, kad darbas užkniso ar ezino.
"Manai žmonės taip galvojo?" Atsiguliau ant nugaros, o Haris pasikėlė ant alkūnių ir pažvelgė žemyn į mane.
"Niekas taip nesakė, tačiau jaučiau, jog visi apie tai galvoja, ypač tada kai jis pasamdė mane kaip darbuotoją, o ne praktikantą."
"Jis nuliūdo, kad išėjai iš ten dėl kažko geresnio?"
"Ne, nemanau. Jo darbuotojai nuolat skundėsi mano tariamais nusistatymais." Jo šypsena švietė pusiau tamsiame kambaryje.
"Tariamais nusistatymais?" Paerzinau.
Jis uždėjo rankas ant mano skruostų ir pabučiavo kaktą.
"Taip, tariamaus, aš esu labai žavingas. Visiškai nenusistatęs." Jis nusišypsojo priešais mano odą.
Sukikenau, o jis šyptelėjo prispausdamas savo kaktą prie manosios.
"Ką nori daryti šiandien?" Paklausė.
"Nežinau, galvojau apie tai, kad turėčiau paskambinti Liam ir nueiti į parduotuvę."
"Kam?"
"Sužinoti kada mes galėtume susitikti. Tikrai norėčiau padovanoti tuos bilietus."
"Dovanos jų namuose, esu tikras, kad jie jas jau išpakavo."
"Nemanau, kad jie taip darytų be mūsų."
"Aš išpakuočiau."
"Mano nuomonė teisingesnė." Paerzinau.
"Ar tu manai... ką tu manai apie mano atsiprašymą. Na neatsiprašymą... kas jei aš paskambimčiau jam, na žinai, savo tėčiui."
"Taip, tu turėtum paskambinti. Nesitikiu iš tavęs atsiprašymo, esu tikra, kad ir jis taip pat, tačiau manau, kad neturėtum leisti, jog tai sunaikintų jūsų besiformuojančius santykius." Žinau, kad turiu būt švelni, kai kalbame apie Ken ir Harry.
