Ketinau apsimauti kelnes prieš išvažiuojant į Kanalo gatvęs Tavern'ą, bet persigalvojau. Patinka, kaip jaučiuosi šioje geltonojo suknelėje. Užsimečiau užsagstomą megztinį ir plonas pėdkelnes, kad paslėpčiau koja snuo šalto vasario oro. Nuėjau ilgą savo mados kelią nuo pat WSU. Niekados nebūsiu mados etalonas.. Esu tiesiog vidury savo senojo stiliaus ir normalaus devyniolikto amžiaus stiliaus.
Momentas, kai Karen išvežė Liam į oro uostą iš karto tai pajaučiau. Jaučiu įslenkant vienatvę, bet turiu tai ignoruoti. Privalau. Man vienai viskas bus gerai. Po akių persidažymo nulipau į apačią stiklinė vandens prieš išvykstant į Kanalo gatvę.
Kenas palinkęs į virtuvęs spintelę ir vynioja foliją ant šviesiai mėlyno keksiuko.
„Labas Tessa" jis nusišypsojo atsikandęs jos.
„Paimk vieną" jis pasakė man ir aš taip ir padariau.
„Keksiukai yra geri sielai" mano močiute tai sakydavo man. Jeigu man ko nors ir reikia, tai kažko mano sielai.
„Ačiū" nusišypsojau prieš nulaižant juostelę esančią ant viršaus.
„Nedėkok man, dėkok Karen"
„Padėkosiu" šis keksiuko skonis nepakartojamas. Galbūt dėl to, kad per šias paskutinias devynia sdienas beveik nieko nevalgiau, o gal dėl to, kad keksiukai tikrai yra geri sielai, kad ir kas tai bebūtų pabaigiau jį greičiau nei per dvi minutes.
„Kažkur išeini?" Kenas paklausė.
„Aha, ketinu eiti žiūrėti.. kaiko grojančio grupėje" nenutuokiu, kodėl ką tik pamelavau Kenui ir dėl to jaučiuosi baisiai, bet negaliu to atsigrąžinti ar pripažinti, kad pamelavau.
Aš nemelavau, aš tiesiog nepasakiau ja. Čia yra skirtumas. Tiesa?
Kenas yra koledžo kansleris, jis pažodžiui yra aukščiausias atsakinga asmuo šiame universitete, tad jis tekniškai profesoriaus Soto bosas, bet nėra nieko blogo eiti žiūrėti jo grupės koncerti, tad aš turėjau jam pasakyti tai. Bet nepadariau to. Aš per daug galvoju apie tai.
„Tai linksma. Kartą buvau grupėje" jis man pasakė.
„Jūs kur?" aiktelėjau, sekundei pažiūrėjau į šoną tikėdamasi sarkastiško Hario komentaro.
Skausmas vis dae yra, pastovus, kaip širdies plakimas, bet tai daugiau nebeveiks manęs, daugiau nelįs po manimi.
„Aha, koledžo laikais. Su Kristijanu ir dar keliais kitais draugais sukūrėm grupę. Mes tik gyvavome savaitę, manau, niekas nemėgo mūsų stiliaus" jis nusijuokė, o aš nusišypsojau nuo minties, jog Kenas su Kristianu buvo grupėje, tai atrodo neįmanoma.
„Jūsų stilius?" paklausiau.
„Mes truputį buvome nemadingi ir bauginantys„ jis nusijuokė ir atsigėrė pieno.
„Jūs?" erzinau ir jis vėl nusijuokė.
Vos neprisidėjau prie jo juokiančio, bet negaliu. Neturiu savyje juoko. Jaučiuosi, lyg tarytum niekados nebesijuokčiau.
„Tikiuosi, jog šį vakarą praleisi linksmai, tu nusipelniai to." Hario tėtis pasakė man.
„Dėkui, aš taip pat to tikiuosi"
„Po laipsniui viskas bus lengviau ir tu surasi kažką, kas galės mylėti kitą asmenį, užuot mylėjęs save" jis prakalbo ir mano susuko pilvą.
Nenoriu judėti atgal, noriu judėti pirmyn.
„Aš su Hario mama elgiausi siaubingai. Žinau, kad elgiausi, aš negrįšdavau porą dienų namo, meluodavau, gerdavau iki tol, kol negalėdavau blaiviai mąstyti. Jei ne Kristijanas, nežinau kaip Hariui su Anne butų pavykę.."
