Hario pozicija
„Kaip aš žinosiu, kad tu vėl manęs neįskaudinsi?" ji verkė.
Galėjau pasakyti, kad jo bandė sulaikyti ašaras, bet esu patenkintas, kad to nebedaro, aš noriu, kad viskas būtų namie ant stalo. Man reikia pamatyti bet kokią jos emociją, neseniai ji buvo tokia šalta. Taip nepanašu į ją. Sugebėjau pasakyti tai, ką ji galvoja dėl jos akių. Dabar ten yra siena, blokuojanti mane nuo jos skaitymo būdo kaip galiu tik aš. Meldžiau Dievo, kad laikas, kurį mes kartu šiandien praleidome padės man.
„Nežinosi ir galiu patikinti tave, kad vėl tave įskaudinsiu. Tu taip pat mane įskaudinsi, bet taip pat galiu patikinti, kad nieko nuo tavęs neslėpsiu ar vėl išdavinėsiu. Tu geriau pasakyk kokią nesąmonę, kurios neturėsi omeny ir Dievas žino, kad padarysiu, bet mes gali įveikti savo problemas, nes tai yra tai ką daro žmonės. Man tik reikia paskutinio vienintelio šanso parodyti tau, kad galiu būti vyras, kurio nusipelnei, jog būčiau. Prašau Tessa" maldavau.
Ji žiūrėjo į mane raudomonis akimis iš vidaus kramtydama žandą. Nekenčiu matyti ją tokia ir nekenčiu savęs, kad priverčiu ją tokia būti.
„Tu myli mane, ar nemyli?" paklausiau jos bijodamas atsakymo.
„Myliu. Labiau už viską" ji pripažino su atsidusimu.
Negalėjau paslėpti šypsenos. Girdėjimas, kad ji sako, jog myli mane grąžino mane į gyvenimą. Aš tai bijojau, kad ji ketina mesti mane, nustos mylėti ir judės toliau. Nenusipelniau jos irinau, kad ji žino tai.
„Ką tuomet galiu pasdaryti? Ką aš turiu padaryti, kad įveiktumėm tai?"
Mano protas sverdėja ir ji yra per tyli. Negaliu tvarkytis su atstumu.
„Pasakiau kažką ne taip, tiesa? Žinau, kad pasakiau, tu žinai, kad aš ne geras su žodžiais" užsodėjau rankas ant veido ir nusivaliau drėgnumą nuo akių.
Per visą savo gyvenimą nebuvau toks emocionalus ir tai labiausiai nejuaki vieta man būti. Man niekada nereikėdavo ar net bet kam nenorėdavau išreikšti savo emocijas, bet aš padarysiu bet ką dėl šios merginos. Aš visada viską sugadinu, bet turiu taisyti tai ar bandyti taip sunkiai, kaip galiu.
„Ne.. aš tiesiog.. nežinau. Aš noriu būti su tavimi, noriu pamiršti viską, bet nenoriu gailėtis to. Nenoriu būti ta mergina su kuria elgesi kaip su šūdų ir tik pakelia su tuo" ji kukčiojo.
„Ko? Ko bijai, jog taip negalvotu?" paklausiau jos.
„Visų, mamos, tavo draugų.. tavęs"
Žinojau kas tai buvo, žinojau, kad ji labiau bijojo dėl to ką ji turi padaryti, o ne dėl to ką ji nori padaryti.
„Apie nieką negalvok. Bent kartą pamąstyk ko tu nori? Kas priverčia tave būti laiminga?"
„Tu?" ji pasakė ir mano širdis pradėjo šokinėti.
„Aš taip pavargau nuo visko nepasakymo, esu išvarginta visų dalykų, kurių nepasakiau, bet norėjau pasakyti." Ji pridėjo.
„Tuomet daugiau nebelaikyk" pasakiau jai.
„Tu padarai mane laimingą, bet taip pat nelaiminga, pikta ir labiausiai tu mane padarai pamišusę."
„Tai ir esmė, argi ne? Štai kodėl mes tokie geri kartu Tess, todėl, nes mes siaubingi vienas kitam." Pasakiau jai. Ji taip pat veda mane iš proto ir priverčia būti piktam, bet laimingam. Labai laimingam.
„Mes esam siaubingi vienas kitam" ji pasakė su šypsena.
„Esame" pakartojau susigrąžindamas šypseną.
