Harry's POV.
"Aš negaliu būti pašalintas." pasakiau, kai vienas iš uniformuotų subingalvių nuiminėjo man antrankius.
"Taip, tu gali ir tikriausiai būsi. Daugiau nieko nebegaliu padaryti, Harry."
"Tu visiškai nieko nepadarei." patryniau savo skaudančius riešus. Tie antrankiai tikrai buvo labai negailestingi man.
"Padariau geriausia, ką galėjau, tu pridarei begalę žalos Jeigu būtum tik užpuolęs kitą studentą, nebūtų taip sunku viską paslėpti, bet tu taip pat sugadinai universiteto nuosavybę, daugybę jos. Tie vaikai prie tų projektų dirbo mėnesius ir tu juos sugadinai, aš net neminiu, kad pastūmei profesorių. To jau per daug." mano tėtis pasakė man.
"Na, tai ką po velnių man dabar daryti? Kada jie nuspręs?" uždaviau klausimą ir nusekiau jį prie stalo, kad pasirašyčiau dokumentus.
Visa tai mėšlas.
"Nežinau, tarybos susitikimas pirmadienį, tikiuosi tada jie jau turės atsakymą."
"Gerai." neturiu daugiau ką pasakyti.
Po kelių, ne, po šūdinos tonos, parašų buvau laisvas. Bent jau kol kas.
"Duok man savo telefoną." ištiesiau ranką Liam.
"Ne, jie jau atneša tavo daiktus." jis galva linktelėjo į subingalvį laikantį plastikinį maišą, pilną mano sušiktų daiktų.
Niekada nepastebėjau kiek šūdo laikau savo kišenėse, kol kažkoks skustas pimpagalvis nepradėjo knistis po jas, kad pašalintų visus "pavojingus daiktus". Jie pasiėmė mano telefoną, negi jie mano, jog aš galiu sutrankyti juos iki mirties su telefonu?.. Na galbūt įmanoma.
Kodėl Tessa dar negrįžo? Praėjo beveik dvi valandos ir aš nemanau, jog galiu laukti dar bent minutę. Tą pačią akimirką kai atgavau telefoną, paskambinau jai, bet ji neatsiliepė.
"Nuvešiu tave prie tavo mašinos." pasakė mano tėtis.
"Ne, aš palauksiu Tessos čia."
"Aš galiu palaukti su tavim." jis pasiūlė.
"Rūpinkis savimi. Ji, po velnių, gali būti su kuom nors kitu..." pradėjau, bet Liam pažvelgė į mane žudančiu žvilgsniu ir pertraukė mane.
"Nekalbėk taip apie ją, tu žinai, kad ji taip nepasielgtų." atkirto jis.
Aš žinau, kad jis teisus, bet aš vis dar susinervinęs, kad ji išėjo pamatyti jį. Sušiktas vargšelis Zayn visada turi būti išgelbėtas Tessos. Velnias, ne. Aš tikras, kad jis pripasakojo jai istorijų, kaip jam skaudėjo, kai aš jį užpuoliau. Prakeikimas.
"Tu neturėtum išlieti savo pykčio ant jos, ji visada buvo tavo pusėje, nuo pat tos dienos, kai sutikau ją. Tai neteisinga." tarė tėtis.
"Žinau tai." atšoviau.
Žinau tai, taip pat kaip žinau, kad neturėčiau būti tokiu pimpiu su juo, bet lengviau pasakyti, nei padaryti. Koks tas senas posakis? Daugiau bičių pagausi su medumi ar kažkas panašaus?
"Klausyk, aš atsiprašau, kad buvau toks subingalvis su tavimi." pasisukau į savo tėvą.
"Su jumis abiem." atsidusau, kai pamačiau kaip Liam susiraukė.
Mano tėčio apstulbęs veidas vos neprivertė manęs nusijuokti, bet dabar tikrai netinkamas laikas tam.
"Štai ir ji." pranešė Liam ir mano pulsas iškart pagreitėjo. Visas adrenalinas, kurį turėjau, kai buvau užrakintas toje prakeiktoje kameroje grįžo iškart, kai ji išlipo iš Liam mašinos. Privalau išlikti ramus ir prisiminti, kad negaliu išlieti savo pykčio ant jos, nesvarbu kaip labai to noriu. Ar aš tikrai noriu išlieti savo pyktį ant jos, galbūt aš tiesiog automatiškai pradedu tai daryti? Palengvėjimas ir milžiniška šypsena atsirado jos veide, kai ji pamatė mane be antrankių stovintį ant šaligatvio.
