Nulipau nuo spintelės ir radau pro duris einantį Liam, paskui jį sekantį Karen su Kenu. Aiktelėjau pamačiusi Keno veidą. Ant jo skruosto aiškiai matosi rausvas sumušimas, o ant apatinės lūpos nedidelis įpjovimas. Nudelbiau akis į savo rankas, tuomet pasukiojau širdies amuletą.
"Sveiki." Haris tarė nežiūrėdamas į sužalotą savo tėčio veidą.
"Ši vieta žavinga." Karen nusišypsojo, trijulėstoviniuoja prie durų nežinodami ką daryt.
"Užeikit. Tu gali padėti jas prie eglės." Pasakiau Liam, parodydama į dovanų krepšį jo rankose.
"Atvežėm dovanas, kurias jūs palikot pas mus." Kenas pasakė.
Oras pilnas įtampos, keista, tačiau ne piktos įtampos, o nejaukios.
"Ačiū." Šyptelėjau.
Liam pirmasis įžengė į virtuvę, po to Karen ir Ken. Haris stovi taip arti manęs, kad net galiu jausti kaip jis dreba nuo nervų.
"Kaip sekėsi važiuoti?" Paklausiau, stengdamasi užmegzti pokalbį.
"Neblogai, aš vairavau." Liam atsakė.
"Lauki naujų klasių? Pasiilgau jų, darbas namuose to neatstoja" Pasakiau jam. Kartais visai pamirštu, kad esu koledžo studentė. Iki tuomet kol prisiminiau, jog turiu parašyti dešimties puslapių rašinį per mažiau nei savaitę. Kiekvienas nejaukiai įsidėjo maisto į savo lėkštę, nuojauta kugžda, kad mudu su Liam šiandien daugiausiai kalbėsimės.
"Taip, labai. Nuobodžiavau per visas žiemos atostogas. Kai prasidės naujas semestras, tavęs vėl nebebus? Nenoriu įstrigti visose klasėse vienas."
"Ne, pas Vance būsiu tris dienas per savaitę, o ten dvi. Labai laukiu naujų klasių." Paaiškinau.
"Religiją dėstantis žmogus yra labai jaunas, tikiu, kad tik dvidešimt ketverių."
"Tikrai? Ji turėtų būti "šviežia" ten."
"Jis." Liam pataisė mane.
"Oh." Nusišypsojau ir atsikandau vyšninio pomidoro.
"Kokios yra kitos klasės?" Kenas paklausė.
"Na, mudu su Liam eisime į pasaulio religijas, Amerikos literatūros klasę, o aš viena eisiu į jogą ir Prancūzų."
"Liam, nenorėjai eit į jogą?" Karen nusišypsojo, o Liam papurtė galvą, taip pat šypsodamasis.
Jaučiau Hario žvilgsnį įsmeigtą į mane, todėl pasisukau, kad pažvelgčiau į jį. Negaliu suprasti apie ką jis galvoja, tačiau neatrodo laimingas.
"Maistas buvo nuostabus." Karen pagyrė mane.
"Ne aš jį pagaminau, o Haris." Nusišypsojau.
"Tikrai? Buvo labai skanu, Hari." Karen šyptelėjo.
"Ačiū." Jis paprastai atsidėkojo. Taip pat nusišypsojo, todėl tai pašvelnino jo atsakymą.
Matyti, jog niekas nežino ką pasakyti, todėl paėmiau savo tuščią lėkštę ir įdėjau į kriauklę, o tuomet pripyliau Hariui dar šaltos arbatos.
"Ačiū." Haris tyliai tarė man.
"Ar turėtume išpakuoti dovanas?" Liam paklausė.
"Taip." Karen atsakė tuo pačiu kaip ir aš.
Tylus Haris yra toks pats nejaukus kaip ir suirzęs Haris.
Nupėdinom į svetainę, Haris atsisėdo ant kėdės, o Liam, Karen ir Kenas ant sofos. Kuomet buvai besiruošianti sėstis ant grindų, Haris švelniai pritraukė mane į savo glėbį. Jaučiau kaip mano skruostai išrausta dėl tokio elgesio viešumoje ir Karen stengėsi nuslėpti savo šypseną.
