Atrodo, jog praėjo daug valandų iki tol, kol pagaliau grįžo Haris. Per tą laiką aš nusimaudžiau, išsivaliau virtuvę ir perskaičiau penkiasdešimt Mobio Diko knygos puslapių per savo planšetę. Didžiąją laiko dalį praleidau galvojanti apie kiekvieną galimą jo elgesį ir ką jis pasakys. Faktas, jog jis nenori, kad aš išeičiau yra gerai. Tiesa? Tikiuosi, kad taip. Visa naktis kaip migla, bet prisimenu pagrindinius dalykus.
Haris buvo apsvaigęs, piktas ir agresyvus. Aš užtraukiau tai ant savęs, dėl buvimo iracionaliai ir, kad pabučiavau tą vaikiną tiesiai prieš Harį, bet norėčiau, kad jis būtų labiau supratingas dėl mano apsvaigusios būsenos. Bet tada vėl, Haris ir supratingumas nėra du dalykai, kurie tipiškai eina kartu. Aš tiesiog noriu, kad jis atleistų mane, keliaklupsčiausiu tiek daug, kiek reikės.
Kai išgirdau spragtelėjant paradines duris supanikavau. Viskas, ką ruošiau jam pasakyti, dingo. Padėjau planšetę ant stalo ir atsisėdau ant sofos.
Kai Haris įėjo pro duris dėvėjo pilką medvilninį sportinį megztinį ir savo juodus džinsus. Jis nepalieka namo kitaip, išskyrus juodai ir kartais baltai, tokiu būdų jo kontrastas yra truputį keistas, bet megztinis priverčia jį kažkaip atrodyti jauniau. Jo plaukai yra pasišiaušę ir jis nustūmė juos atgal, o po akim buvo juodi ratilai.
Jis laikė lempą, kitokią nuo tos, kurią jis sudaužė, bet labai panašią.
„Hey" jis pasakė ir liežuviu perbraukė per apatinę lūpą ir vėliau tarp dantų paimdamas auskarą.
„Labas.." sušnabždėjau atsakydama.
„Kaip.. kaip miegojai?" jis paklausė.
Atsistojau nuo sofos kai jis pradėjo eiti link virtuvės.
„Gerai.." melavau.
„Tai gerai." Jis pasakė.
Akivaizdu, kad mes abu elgiamės labai ramiai ir bijau pasakyti ką nors ne to. Jis atsistojo prie spintelės, o aš likau netoli šaldytuvo.
„Aš uhm.. aš nupirkau naują lempą" jis linktelėjo į lempą, esančia jo rankoje ir paskui atsisėdo ant spintelės.
„Ji graži" jaučiuosi nerami, labai nerami.
„Jie neturėjo tokios, kokią turėjo, bet jie.." jis pradėjo.
„Aš labai atsiprašau" prasitariau, nutraukdama jį.
"Aš taip pat... iš dalies."
"Iš dalies?"
"Taip.. turiu omenyje, atsiprašau dėl kai kurių dalykų, bet ne dėl visko."
"Gerai.." Norėjau sužinoti daugiau detalių, tačiau nusprendžiau neklausti jo.
"Na, aš atsiprašau dėl visko. Praeita naktis neturėjo pasisukti tokia linkme." Pasakiau.
"Tai be abejonės labai švelnus pasakymas."
"Buvo siaubinga naktis. Turėjau leisti tau pasiaiškinti, prieš pabučiuodama kitą, tai buvo labai kvaila ir nebrandu."
"Taip, ji buvo siaubinga. Neturiu teisinti savęs, tu turėjai pasitikėti manimi, o ne daryti išankstines išvadas." Jis alkūnėmis pasirėmė į spintelę už jo, o aš sunėriau savo pirštus, stengdamasi nekrapštyti odos aplink nagus.
"Žinau. Atsiprašau."
"Girdėjau tave ir pirmus dešimt sykių, Tess."
"Ar atleisi man? Kalbėjai taip lyg ruošiesi išspirti mane lauk."
"Nekalbėjau apie tai, jog tave išspirsiu, tiesiog sakiau, kad mums nieko nepavyks." Jis gūžtelėjo pečiais.
Didžioji dalis manęs meldėsi, jog jis neprisimins ką sakė vakar. Iš tiesų jis pasakė, kad santuoka tik kvailiams ir, kad jis turėtų būti vienas.
