Harry's POV
Jaučiau savo ašarų skonį ir jos dvejones, kai mano ranka apsivyniojo aplink jos liemenį ir atsuko ją priešais mane. Savo delną prispaudžiau prie jos nugaros ir pabučiavau ją smarkiau. Tai jaudinantis ir pilnas emocijų bučinys ir jaučiau didžiulį palengvėjimą jausdamas jos lūpas ant savųjų.
Suprantu, kad turiu nedaug laiko kol ji mane atstums, todėl mėgavausi kiekvienu jos liežuvio judesiu, kiekvienu vos girdimu aiktelėjimu išsprūstančiu iš jos lūpų.
Visas skausmas kilęs per pastarasias 11 dienų greitai išgaravo, kai pajutau jos rankas apsivyniojusias aplink mano liemenį ir šią akimirką, labiau nei bet kada , aš supratau, kad nesvarbu kaip mes susipyktumėm mes visada rasime būdą sugrįšti vienas pas kitą. Visada.
Kai stebėjau ją grįžtančia į tą namą, kelias akimirkas aš sėdėjau mašinoje kol galiausiai supratau kad turiu suknistai eiti paskui ją. Aš ją paleidau tiek daug kartų, ir negaliu nepasinaudoti galimybe, nes tai bus paskutinis. Aš ją praradau nieko negalėjau padaryti, tik verkti kai Liam įleidęs ją uždarė duris. Žinojau, kad privalėjau ją vytis, aš turėjau kautis dėl jos, kol kasnors nepasiėmė jos iš manęs. Aš jai įrodysiu, kad galiu būti tuo kuo ji nori kad būčiau , ne visiškai, bet aš jai įrodysiu kaip stipriai ją myliu, ir neleisiu jai taip lengvai nueiti. Ne šį kartą.
"Harry.. " ji tarė ir savo delnus prispaudusi man prie krūtinės stūmė mane, taip nutraukdama bučinį.
" Ne, Tessa" maldavau jos, aš nepasiruošęs kad tai pasibaigtų.
"Harry, tu negali tiesiog pabučiuoti manęs ir tikėtis kad viskas bus gerai. Ne šį kartą." ji sukuždėjo ir aš puoliau priešais ją ant kelių.
" Aš žinau, nežinau kodėl aš vėl tave paleidau bet aš atsiprašau. Aš labai atsiprašau, mažyte" kalbėjau jai tikėdamasis, kad pasirinkti žodžiai man padės.
Apvyniojau savo rankas aplink jos kojas. Jos rankos atsidūrė man ant galvos ir pradėjo ją glostyti, o pirštai bėgiojo po plaukus.
" Žinau, kad visada viską suknisu ir nesielgiu su tavimi kaip turėčiau. Tiesiog aš taip tave myliu, kad tai mane nugali ir aš nežinau ką kartais suknistai daryt, taigi aš tiesiog impulsyviai sakau visokius dalykus ir nesuprantu kaip žodžiai kartais paveikia tave. Aš žinau kad vis daužau tavo širdį, bet prašau... Leisk man tai sutaisyti. Aš ją suklijuosiu ir nedrįsiu daugiau niekada sudaužyti jos vėl. Aš atsiprašau, žinau, aš visad atsiprašinėju. Aš sušiktai visko vengsiu ar kažkas panašaus, man nerūpi, aš tiesiog..." pradėjau kūkčioti į jos kojas.
Aš griebiau už jos kelnių ir pradėjau jas vilkti žemyn.
" Ką tu..." ji stabdė mano rankas.
" Prašau nusiimk jas. Negaliu pakęsti kai juos dėvi, prašau. Aš neliesiu tavęs, tik leisk man juos nuimti." maldavau ir ji patraukė savo rankas nuo manųjų, grąžindama jas prie mano plaukų, kuomet aš nutempiau jos kelnes ant grindų ir ji išlipo iš jų.
Jos delnas atsidūrė po mano smakru, kad pakeltų jį į viršų. Jos maži pirštai paglostė mano skruostą tada pakilo, kad nuošluostytų ašaras nuo mano akių. Jos veide laikėsi suglumusi išraiška ir ji įdėmiai mane stebėjo taip lyg studijuotų mano veidą.
"Aš tavęs nesuprantu" ji tarė man dar vis šluostydama nykščiu ašaromis nusėtus skruostus.
" Aš taip pat" pritariau ir ji susiraukė.
Išlikau tavo pozicijoje. Klūpėjau priešais ją, maldaudamas suteikti man paskutinę galimybę, netgi žinant , kad išnaudojau daugiau galimybių nei esu jų vertas.
