Išmokyk mane gyventi (✔)

2

Upė

Šiandien – diena, kai pagaliau išsikraustysiu iš savo mamos mažyčio namuko. Taip, čia mano namai, čia praleidau visą savo vaikystę, sukūriau daugybę mielų atsiminimų, kuriuos visada nešiosiuosi širdyje it kokią brangenybių skrynutę, tačiau vis tiek negalėjau kovoti su tuo jauduliu ir laime, jog pagaliau pradėsiu savarankišką gyvenimą. Man jau dvidešimt vieneri metai ir aš buvau daugiau nei pasiruošusi nukirpti tą trumpą pavadėlį, prie kurio buvau pririšta visus šiuos metus.

Aš ketinau išsikraustyti į Kauną, kuriame pradėsiu savo žurnalistikos studijas. Visus du metus po mokyklos baigimo aš praleidau dirbdama smulkius, menkai apmokamus darbelius, savanoriaudama įvairiose organizacijose ir atlikdama praktiką vietos laikraštyje. Tik padariusi tokią nekuklaus ilgumo pertrauką supratau, jog jau esu pilnai pasiruošusi palikti gimtinę ir žengti studentišku keliu.

Įstoti į norimą studijų programą nebuvo sunku ar kažkas netikėto. Baigiau mokyklą šimtukais, su kūva diplomų iš įvairių konkursų ir jau turėjau atliktą žurnalistės praktiką bei puikiai parašytą motyvacinį laišką, tad buvo sunku jaustis nustebusiai. Taip, aš moksliukė. Tikriausiai didžioji dalis mano gyvenimo buvo praleista arba prie knygų, arba kažką rašant. Mano aistra rašymui tokia didelė, kad galėjau nemiegoti visą naktį, jei tik pajausdavau nesutramdomą norą kažką įamžinti baltame popieriaus lape.

„Viskas bus gerai. Viskas turi būti gerai“, – mintyse raminau stipriai plakančią širdį, bešukuodama ilgus ir tamsius savo plaukus. Galbūt pradžioje bus nedrąsu, galbūt jausiuosi lyg ne savoje vietoje, bet su laiku viskas susistyguos ir pradėsiu mėgautis gyvenimu toli nuo mamos. Ne, aš nesiruošiau kasnakt lankytis klubuose, keisti vaikinus it kojines ir laužyti visas įmanomas taisykles. Manęs nedomino blogos mergaitės gyvenimas. Aš tenorėjau pradėti gyventi pati. Norėjau jausti, jog visus sprendimus priimu aš ir man už nugaros nestovi mano griežtoji gimdytoja.

– Upe, paskubėk! Arba pavėluosi į autobusą! – šūktelėjo mama ir aš paskubomis apsirengiau kasdienius rūbus.

Nulipusi į pirmą aukštą prie durų jau radau mamą, kuri santūriai į mane žvelgė savo rudomis akimis. Šyptelėjau, matydama tokį kasdienį vaizdelį – ji kaip visada stengėsi išlikti rami, kad ir kaip virtų viduje. Kartais pagalvodavau, jog tikriausiai mama, sunkiai versdamasi ir atstodama ne tik motinos, bet ir tėvo figūrą mano gyvenime, tiesiog natūraliai virto į nepajudinamą uolą.

– Mama... – atsidusau ir apkabinau ją. – Pasistengsiu atvažiuoti kuo dažniau. Neliūdėk viena, gerai?

- Žinoma, žinoma... – sumurmėjo ji, tvirtai mane apkabindama.

– Labai tavęs pasiilgsiu, – pasakiau, paleidusi mamą iš savo glėbio.

– Ir aš tavęs… Sėkmės, mieloji! – dar spėjo šūktelėti ji, prieš man užveriant namų duris.

Gatvėje jau stovėjo taksi, su kuriuo turėjau nusigauti iki autobusų stoties. Mamos turimas senas automobilis, kaip tyčia, eilinį kartą buvo taisomas servise, tad teko rinktis taksi. Pastarasis neabejotinai nugalėjo net nesvarsčius viešojo transporto, nes jis šiame mažame miestelyje buvo tiesiog apverktinas - pravažiuodavo vos porą kartų per dieną. Gyvenimas mažesnio miestelio pakraštyje, žinoma, turėjo savų privalumų, tačiau visi minusai jau lindo man per gerklę ir negalėjau nesišypsoti, žinodama, jog nuo šiol gyvensiu didmiestyje.

Aš paskutinį kartą atsigręžiau į savo namus ir atsidusau, įsėdusi į automobilį, kuris patogiai nugabeno mane iki stoties, o joje įlipau į reikiamą tarpmiestinį autobusą. Su jauduliu širdyje suvokiau, jog prasidėjo nauja mano gyvenimo dalis ir labai tikėjausi, jog ji bus sėkminga ir atneš daug laimės bei neišdildomų įspūdžių.