Išmokyk mane gyventi (✔)

24

Herkus

Vos tik išgirdau, kaip užsivėrė Upės kambario durys, aš greitai pasitraukiau nuo Ninos ir mestelėjau:

– Nešdinkis.

Nina pakėlė vieną antakį, bet liko sėdėti ant stalo, vis dar nesuskleisdama savo pražergtų kojų ir akivaizdžiai net nesiruošdama palikti manęs vieno.

– Ką? Juk dar tik pradėjom, – pasakė, ir kreivai šyptelėjo, godžiai nužvelgdama mane nuo galvos iki kojų. – Aš noriu kur kas daugiau nei kelių bučinukų ant kaklo.

– Nešdinkis, – pakartojau dar kartą, tik jau įsakmesniu tonu.

– Pats mane pasikvieti, pats pradedi glamžytis, o tada staiga sugalvoji išvaryt? Čia dėl tos kekšės, kur stovėjo tarpdury, žiūrėdama į mus šunyčio akimis? Ką jinai išvis veikia tavo namuose? – Nina toliau nesitraukė nuo stalo ir man nuoširdžiai baigėsi kantrybė.

Įsiutęs greitai žengiau prie jos ir pastvėręs už kaklo bespurdančią nukėliau žemyn. Tuomet šiurkščiai prispaudžiau ją prie sienos, nepaleisdamas to liauno kaklo iš savo gniaužtų, ir iškošiau pro sukąstus dantis, žiūrėdamas tiesiai į jos paklaikusias akis:

– Čia aš esu vadas, o ne tu. Tu besąlygiškai klausai nurodymų ir, jei aš liepiu nešdintis, tu tą ir darai be jokių klausimų, – stipriau sugniaužiau jos kaklą, nekreipdamas dėmesio į tai, kad ji bando nuplėšti mano rankas lauk, o veidas jau paraudonavo nuo oro trūkumo. – Ir jei dar nors kartą išgirsiu, kad vadini ją kekše ar dar kaip panašiai, sulauksi kulkos į kaktą. Supratai?

Nina, springdama ir muistydamasi kaip kokia žuvis sausumoje, vis dėlto šiaip ne taip linktelėjo ir aš ją žaibiškai paleidau iš savo gniaužtų. Jai susiėmus už kaklo ir sunkiai begaudant orą dar kartą įsakiau:

– Nešdinkis iš čia. Kol dar nepersigalvojau ir neįsodinau kulkos avansu.

Nina paknopstomis išlėkė lauk, nebepratardama nė vieno žodžio. Atsidusęs įsipyliau viskio, vienu ypu jį išgėriau ir kurį laiką bukai spoksojau į stiklinės dugną. Jaučiausi nešvarus ir tuščias.

Žinojau, kad turėjau taip pasielgti. Žinojau, kad Upei ne pakeliui su manimi. Žinojau, jog jai bus daug saugiau, jei niekas jos nesuuos kaip man artimo žmogaus. Žinojau, kad anksčiau ar vėliau viskas vis tiek baigtųsi ašaromis arba mirtimi. Labiau tikėtina, kad mirtimi, jei vakar naktį tikrai kažkas stebėjo mano namus. Ir tikrai mirtimi, jeigu tas kažkas – Žygimanto siųstas žmogus...

Bet kodėl, net ir žinodamas, kad elgiuosi teisingai, vis tiek jaučiausi taip sušiktai? Jutau, kaip ant kupros užsirideno didelis kaltės akmuo, o širdį keistai diegė, žinant, kad Upė tikriausiai dabar nusiminusi ar įpykusi ir galvoja apie mane tikrai ne kaip apie princą ant balto žirgo. Žinojau, kad iš tiesų ir nesu joks princas, joks gelbėtojas. Veikiau koks prakeiktas demonas, išlindęs iš pačio pragaro ir naikinantis viską aplinkui. Tačiau norėjau būti kitokiu. Norėjau, kad galėčiau jai pasakyti, jog su manimi bus saugi ir laiminga.

Deja, gyvenimas nėra tik norų pildymo mašina. Aš niekada nebūsiu tinkamas prieglobstis gerai, švelniai moteriai. Aš niekada nebūsiu geru tėvu ir vyru, kuris geba tausoti, mylėti ir, svarbiausia, apsaugoti. Todėl vakarykštė naktis buvo viena didelė klaida. Nemaniau, kad Upė tokia kaip Nina ir galėtų aistrą atskirti nuo meilės. Abejojau net ir ar aš pats nepradėjau per daug klimpti į jos žalias akis. Todėl, kad ir kaip norėčiau ją turėti, žinojau, kad net elementarus seksas be įsipareigojimų šiuo atveju buvo uždraustas vaisius.

Įklimpti į kažkokius jausmus, kažkokį stipresnį prisirišimą tikrai nebuvo negalima. Niekada. Nei su Upe, nei su kuo nors kitu. Antrą kartą nekartosiu tos pačios klaidos. Niekada neleisiu sau prie kažko prisirišti, kažką mylėti ir tikėtis, kad tai truks amžinai. Nes bet kada gali ateiti toks kaip Žygis ir viską atimti. Viską išplėšti iš mano rankų ir širdies ir palikti tik kraujo balas ir skylę širdyje.

Meilė – tai tik nuodas, atnešantis amžiną skausmą.

Papurtęs galvą atsidusau ir palikau stiklinę ant stalo. Sunkiais, lėtais žingsniais nuėjau iki Anos kambario ir pabeldžiau į duris.

– Taip? – pasigirdo Anos balsas ir aš iš karto atvėriau duris.

Kambaryje prie stalo sėdėjo ne tik Ana, bet ir Kostas, jos apsauginis. Abu įnirtingai žaidė kortomis, ant stalo voliojosi krūvelė pinigų.

Kostas – penkiasdešimtmetis, žilstelėjęs, bet vis dar geros formos vyrukas, kuris jau daug metų dirbo mūsų šeimai. Kartais susimąstydavau, kad gal savo karjerą čia jis pradėjo anksčiau negu gimiau aš.

– Gal nori prisijungti, mielasis? – linksmai paklausė Ana, nepakeldama akių nuo savo kortų.

– Taip, bose, gelbėkit mane – tuoj liksiu be paskutinių centų, – nusijuokė Kostas.

– Ne, susilaikysiu. Ana, gal galėtum padaryti paslaugą? – paklausiau, pasikasydamas kaklą ir nelabai žinodamas kaip suformuluoti tai, dėl ko čia atėjau.

Ana iš karto įbedė į mane savo įdėmų žvilgsnį ir kaltinančiu tonu pasiteiravo:

– Kaip šįkart susimovei?

– Aš ne... – pradėjau, bet greit atsikosėjau ir nutilau.

Šita moteris tikriausiai įžvalgesnė už bet kokį melo detektorių ar minčių skaitymo mašiną. Visi galvodavo, kad Ana – tik paprasta, miela namų tvarkytoja, kol nesusipažindavo su ja artimiau ir neišsiaiškindavo kokį kietą riešutėlį turiu savo panosėje.

– Vėl jai grasinai? Ar pasikvietei į pasimatymą, o po to pats nepasirodei? – pradėjo kamantinėti, nenuleisdama savo žvilgsnio nuo manęs. – Ar pasimatymui pasirinkai kokią šaudyklą? Herkau, prisiekiu savo firmine lazanija, jeigu nesugebėjai išrinkti romantiškos vietos, aš tikrai tau vožtelsiu, kad iš pradžių nepaklausei manęs patarimo.

– Negrasinau, juk jau susitarėm... Palauk, ką? – kilstelėjau antakius į viršų. – Koks dar pasimatymas? Iš kur ištraukei tokias nesąmones? Ji mano studentė, ar jau pamiršai?

Ana prunkštelėjo ir nusišypsojo, suokalbiškai man mirktelėdama.

– O taip... Tai tikriausiai vakar surengei jai privačią paskaitą? Ir į ją spoksai, lyg norėtum suvalgyti, irgi grynai iš universitetinių paskatų? Hmm, tada norėčiau ir aš tokio dėstytojo.

Aš žioptelėjau iš netikėtumo, bet greitai susitvardžiau ir susiraukęs išrėžiau:

– Nesuprantu apie ką tu čia kalbi.

– O taip, žinoma nesupranti, – Ana vėl šypsodamasi mirktelėjo. – Kitą sykį, kad ir aplinkiniai nesuprastų, patarčiau nelakstyti pusnuogiam iš ne savo kambario, kai namuose gyvena naktimis ne kartą nubundanti senutė. Na, ir šiaip patarčiau žvilgsnį lavinti ir taip akivaizdžiai į ją nespoksoti. Žinai, gal tuomet tokios senutės kaip aš nesugalvotų, kad jų darbdavys pagaliau nusižiūrėjo mielą merginą.

Suurzgiau pakratydamas galvą, kelias sekundes pastovėjau užsimerkęs, o tada vėl įsmeigiau žvilgsnį į Aną.

– Kaip jau minėjau, man reikia paslaugos. Nueik ir pažiūrėk ar Upei viskas gerai. Nuramink, jei ji įsiutusi.

Ana suraukė antakius ir atsistojo, palikdama kortas ant stalo.

– Kostai, pratęsim vėliau. Regis, šis jaunikaitis tikrai susimovė, – pasakė savo apsauginiui, o tada atsisuko į mane. – Tai ką pridirbai? Nesugebėjai parinkti normalios vietos pasimatymui?

– Įtikinau, kad nenorėtų su manimi prasidėti, – ramiai atsakiau ir pasitraukiau nuo įėjimo į kambarį, kad Ana galėtų netrukdoma išeiti. – Tiesiog nuramink ją, gerai? Įtikink, kad taip greitai pamatyti koks aš asilas ir netinkamas jokiems santykiams tikrai geriau, negu apie tai sužinoti žymiai vėliau. Ar dar ką panašaus...

Ana įbedė pirštą man į krūtinę ir išrėžė:

– Taip, tu – asilas, mielas berniuk. Bet tikrai ne dėl to, kad neva esi netinkamas tai merginai.

Man net nespėjus atsakyti Ana nusisuko ir ryžtingai nuėjo link Upės kambario. „Ir kodėl aš šitą moterį samdau ir leidžiu su manimi taip šnekėti?" – šyptelėjau jai nueinant, o pats patraukiau į darbo kambarį.

Jei Žygimantas ir vėl planuoja mane pulti, reikės kur kas daugiau nei vien pažangios namo signalizacijos ir kelių apsauginių. Tik kodėl dabar? Ir ko jis nori? Juk nebeturiu nieko, ką dar galėtų iš manęs atimti...