Išmokyk mane gyventi (✔)

27

Herkus

Po tolimesnės taktikos aptarimo su Pavelu jaučiausi tikrai puikiai, nes pagaliau turėjo pajudėti ledai. Norėjau kuo greičiau sutvarkyti visus palaidus galus, nes žinojimas, kad galbūt Žygimantas ir vėl nusitaikė į mane, nedavė ramybės.

Aš jį surasiu. Aš jį priversiu kentėti labiau, nei save. O tada jį užmušiu.

Beeinant į valgomąjį rašiau žinutes apsauginiams, kur ir iki kada turi stovėti bei kas kurį pakeis. Įprasta praktika - jei nori, kad kažkas dirbtų tinkamai, turėjai pats sustyguoti kiekvieną, net ir žemiausią grandį.

– O! – išgirdau Pavelo balsą. – Nežinojau, kad patekau į rojų. Atleiskit, norėjau įeiti į valgomąjį.

Atsidūręs valgomajame net nepakėliau akių, nes puikiai žinojau kam adresuoti tie žodžiai. Mano Upei.

„Mano?! Man jau su galva negerai, kad taip nusišneku. Matyt trūksta miego", – susimąsčiau, o garsiai, vis dar nepakeldamas akių ir bandydamas užbaigti reikalų tvarkymą, pasakiau:

– Pavelai, laikyk savo daiktą kelnėse.

„Pamėgintum nelaikyt – užmuščiau", - mintyse pridūriau.

– Sėskis ir valgyk.

– Na jau, na jau, pirma būtina susipažinti, – jis toliau neatstojo ir pamažu pradėjau jausti, kad visai norėčiau gerai jam vožtelti – gal tą ir reikės padaryti, kai baigsiu siuntinėti žinutes. – Aš Pavelas.

– Upė, – išgirdau jos švelnų balsą.

Jos intonacija skambėjo normaliai. Vadinasi arba Ana puikiai ją nuramino ir ant manęs nebeširdo, arba nuo pat pradžių nepyko. Gal ir gerai. Vadinasi, jai nebuvo svarbu su kokiomis moterimis aš trankiausi ir nejautė jokio pavydo.

– Labai malonu susipažinti, Upe, – vėl išgirdau Pavelą ir pajutau, kaip keistai suspaudė vidurius nuo jo flirtuojančio tono. – Tikrai labai malonu.

Bet, jei nejautė pavydo, tai gal nejautė nieko?

„Ar tu visai debilas? Juk pats to norėjai!" – priminiau sau, siųsdamas paskutinę žinutę.

– Ėi, vyruti, ramiau, – nusijuokė kažkoks negirdėtas balsas.

„Kas per...?" – greitai pakėliau akis ir įsmeigiau jas į negirdėto balso savininką. Prie Upės sėdėjo kažkoks plaukus susilaižęs pižonas. „Ką čia veikia šitas klounas?" – nejučia nuo mano veido dingo šypsena, kai pamačiau, kad ant stalo, greta Upės, guli raudonų rožių puokštė. Įsidėjau telefoną į kišenę ir tuo metu akys nukrypo į ranką, kuria jis buvo apkabinęs Upę per pečius. Supratau, kad mano plaštakos nevalingai susigniaužė į kumščius, o viduje pajutau kylantį nepaaiškinamą pykčio protrūkį.

– Kas čia? – paklausiau, šiaip ne taip susilaikęs nepridūręs „per klounas".

Nenuleidau nuo jo akių, bet išgirdau drebantį Upės balselį:

– Amm, susipažinkit – Herkau, čia Leo. Leo, čia Herkus.

„Koks dar blet Leo?! Negavai iš manęs, tai iš karto nubėgai pas kažkokią išsiviepusią aborto liekaną?!" – norėjau tiesiog ją pastverti, nusinešti į kambarį ir užrakinti, o tą kvailį čia pat nušauti, kad drįso ne tik įžengti į mano namus, bet dar ir lįsti prie mano moters. Aš nesidalinau. Niekada.

Priėjau prie stalo ir sukryžiavau rankas ant krūtinės. „Bėk iš čia, šūdžiau, kol dar negavai kulkos į kaktą", – stipriai suspaudžiau dantis, iš paskutiniųjų stengdamasis to neištarti garsiai ir mėginau savo mintis perteikti žudančiu žvilgsniu.