Išmokyk mane gyventi (✔)

36

Herkus

Dar kurį laiką pasėdėjome ant piliakalnio, bet galiausiai pastebėjau, jog Upė dreba iš šalčio. Šyptelėjęs nusirengiau savo paltą ir užmečiau jai ant pečių, o tada atsistojau.

– Manau, laikas eiti, – pasakiau ir truktelėjau jos ranką, padėdamas atsistoti.

– Kaip dabar nusigausime atgal į Kauną? – mačiau, jog Upės žvilgsnis buvo nukreiptas į tuščią šampano butelį mano rankose.

Surinkau visas mūsų šiukšles ir šypsodamasis pasakiau:

– Kaunas turės palaukti iki rytojaus. Ar yra čia koks viešbutis? O gal tiesiog išsikviečiam taksi ir grįžtam pas tavo mamą?

Upė stipriai papurtė galvą ir susiraukusi tvirčiau įsisupo į mano paltą. Einant žemyn pūtė gan žvarbus vėjas, bet stengiausi neišsiduoti, kaip velniškai man pačiam šalta tik su plonu megztiniu ir be palto. Nenorėjau, kad ji peršaltų ir susirgtų.

– Ne, pas tėvus negrįšim. Žinau, kad tas kivirčas su mama labai kvailas ir reikės vėliau su ja pasikalbėti, bet tik ne šiandien, – ji atsiduso ir paėmė mane už rankos, kas kiek išmušė mane iš vėžių, bet po sekundės irgi švelniai suspaudžiau jos ranką. – Netoliese yra viešbutis, prie pat kultūrnamio, tik kitoje kelio pusėje.

Linktelėjau ir daugiau jos nebešnekinau, stengdamasis apmąstyti kokį velnią aš šiandien darau. Planavau šią dieną visiškai kitaip. Ketinau tiesiog kaip reikiant įsiutinti ir sugėdinti Upę, kad daugiau nebenorėtų kažkur gastroliuoti, kol neatliko darbo Druskininkuose. Turėjau surengti spektaklį ir tiek, bet nejučia vaidinimas virto tikrove.

Juk dabar buvome vieni. Kodėl vis dar elgiausi taip, lyg būtume pora?

Atsidusęs apsidairiau po ištuštėjusią žibintų apšviestą gatvę ir toliau ėjau, vedamas greitai žingsniuojančios Upės. Jos palaidi plaukai draikėsi į visas puses, vos tik pūstelėdavo vėjas. Norėjosi juos paliesti, bet susilaikiau ir ėjau toliau.

– Herkau, ar galiu kai ko paprašyti? – staiga paklausė Upė.

– Hmm, tikriausiai.

– Ar galėsiu nuo pirmadienio grįžti į paskaitas? Tikrai bijau, kad mane išmes lauk, nes prisidarysiu skolų, – susirūpinusi liūdnai pažvelgė į mane. – Aš niekur nepabėgsiu, pažadu.

Sunkiai nugurkiau seiles, žiūrėdamas į jos žalias akis. Po velnių, kodėl buvo taip sunku imti ir griežtai pasakyti, kad ji niekur neis, kol neatliks užduoties? Kodėl man suspaudė skrandį, vos pagalvojus, kad po Druskininkų aš turėsiu ją paleisti?

– Gerai, – nenoromis burbtelėjau.

– Tikrai?! – Upė išsišiepė ligi ausų, o jos akys išsiplėtė iš nuostabos, tarsi pati netikėtų, kad aš sutikau su jos prašymu.

– Ir galėsiu eiti be jokio apsauginio? – Upė dar labiau pabandė mane prispausti prie sienos su savo prašymais.

Be apsauginio... Jeigu tą naktį mus tikrai stebėjo Žygimanto parankiniai, tada būtų labai kvaila ir pavojinga išleisti Upę vieną, nes garantuotai tie šūdžiai nusprendė, kad tarp manęs ir Upės kažkas vyko.

„O ar vyksta? Seni, kodėl tu eini susikibęs rankomis su šia moterimi?"

– Ne, – paprieštaravau. – Apsauginis liks.

– Bet kodėl? Juk aš nesu kažkokia įžymybė, kam mane saugoti?

Perbraukiau ranka per savo plaukus ir atsidusau, nežinodamas ką jai pasakyti. Negalėjau tiesiog imti ir papasakoti apie Žygį ir ką jis padarė. Nenorėjau jos gąsdinti ar sulaukti gailesčio. Nenorėjau, kad jos naivus, gražus pasaulis dar labiau subliūkštų nei iki šiol.