Išmokyk mane gyventi (✔)

42

Upė

Nužvelgiau tuos tamsius, trumpus plaukus, atšiaurų veidą su kelių dienų ilgumo barzda, rudas, jokio švelnumo nerodančias akis... Jis buvo apsirengęs juodą striukę, juodas nutampytas sportines kelnes ir sportbačius. Vienoje rankoje laikė kibirą, o kitoje – raktų ryšulėlį. Vėl pakėliau žvilgsnį aukštyn ir susidūriau su jo piktomis akimis, vis spėliodama, kodėl buvau čia ir ko jis iš manęs norėjo.

– Leo, kodėl mane pagrobei? – drebančiu balsu vėl paklausiau, tikėdamasi tiesaus atsakymo. – Ar... Ar viskas dėl to, kad tave atstūmiau? Atleisk man, aš... Aš tikrai nenorėjau. Bet juk supranti, kad mums nieko nebūtų išė...

– Užsičiaupk! – užriko Leo ir aš krūptelėjau iš netikėtumo ir dar stipresnės mane persmelkusios baimės.

– Bet... – silpnu balseliu pradėjau, tačiau jis ir vėl mane pertraukė.

– Techniškai kalbant, ne aš tave pagrobiau. Aš tik atitempiau tave čia, po mielo skambučio, pranešusio, kad paslaugiai guli universiteto tualete be sąmonės ir nurodžiusio, jog turiu tave atgabenti į šitą mielą vietą. Ir man nusispjaut atstūmei tu mane ar ne, – Leo demonstratyviai nusispjovė ir nužvelgė mane nuo galvos iki kojų su akivaizdžiu pasišlykštėjimu veide. – Manai, esi kažkuo išskirtinė? Eilinis gražus veidelis išorėje ir tikra kekšė viduje. Patiko smagintis su Radzevičium, kol apsimetei, kad neva domiesi ir manimi?

– Ką? Apie ką tu kalbi? – suveblenau, bailiai žvelgdama į jo įtūžusį veidą.

Jame mačiau tiek daug neapykantos, pasišlykštėjimo ir pykčio, kad niekaip negalėjau suvokti ką tokio siaubingo aš turėjau padaryti, jog nusipelnyčiau šios bjaurios vietos ir tokių jausmų.

– Tikriausiai kartu žvengėt, kai palikot mane durniaus vietoj net tada, kai pati pasikvietei mane į svečius? Reikėjo tave išbarškint dar tada, kai pirmą kartą susitikom. Bet ne... – jis paplonino balselį ir vaipydamasis tęsė toliau. – Tu turi būti džentelmenas, tu turi ją suvilioti, apsimesk tikru geručiu, kai pagaliau atsipeikės nuo išgertų narkotikų...

Atsikrenkštęs jis vėl nužvelgė mane nuo galvos iki kojų, su didžiule panieka akyse, o tada pridūrė jau normaliu balsu, o ne aukštesniu kaip prieš tai:

– Ko tik nepadarysi dėl pinigų... Net ir sutiksi vaidinti kažkokį saldų asilą, kone apsivemdamas kaskart, kai darysi priešingai, nei norėtum.

Aš išplečiau akis, nelabai susigaudydama apie ką jis kalba. „Kokie dar narkotikai? Kokie pinigai? Koks vaidinimas? Ir svarbiausia – kas man smarkiai trenkė per galvą, kad atsijungčiau?"

– Nesuprantu... – išlemenau, apkabindama pati save.

Jutau kaip pradėjau drebėti, tik nežinojau ar nuo šalčio, ar iš baimės.

– Ko čia nesuprast? – Leo kreivai išsišiepė ir nusikvatojo. – Dieve, tu tikra naivuolė. Manai, netyčia visiškai atsijungei po klubo? Manai aš šiaip sau prilipau prie tavęs tą naktį klube? Manai šiaip sau vaidinau protu nesuvokiamo lygio gerietį? Manai šiaip sau nuolat prie tavęs lindau ir skambinėjau, nors mane ignoruodavai? Man sumokėjo. Daug. Viskas, ką turėjau padaryti – tave suvilioti. Bet, deja, tu vis tiek lipai prie to prakeikto Radzevičiaus. Tad, žinai, dabar gali kaltinti tik save, kad esi tokioj nepavydėtinoj padėty.

Mintyse bandžiau susidėlioti aiškesnį vaizdą, bet visa istorija atrodė nelogiška ir padrika. „Suvilioti mane? Kam? Ir kas už tai mokėtų didelius pinigus? Ir, galų gale, kas užsimanytų mane pagrobti, neišdegus pirminiam planui?" Atsikosėjau ir nedrąsiai paklausiau:

– Kodėl kažkas norėjo, kad tave įsimylėčiau ir kodėl aš čia? Kas tau moka, Leo?

– Gana, pavargau nuo tavo kvailų klausimų, – piktai atrėžė Leo. – Lik kur esi ir net nemėgink daryti kažko kvailo.