Išmokyk mane gyventi (✔)

11

Herkus

Paskutines kelias dienas vis bandžiau sudėlioti veiksmų planą, bet vis atsidurdavau aklavietėje. Iš tiesų, pats paprasčiausias kelias būtų tiesiog ištaškyti Dmitrijui smegenis, bet tuomet neišgaučiau reikiamos informacijos ir nebežinočiau koks galėtų būti sekantis žingsnis. Jis buvo vienintelis pėdsakas, vedantis mane tikslo link. Aš taip ilgai ieškojau tokio tiesioginio kabliuko, kad negalėjau patikėti, jog metų metus trukusi medžioklė pagaliau artėjo prie pabaigos. „Galbūt tame ir bėda? Negaliu susikaupti, nes tai - per daug jaudinanti akimirka?" - pats savęs paklausiau mintyse, bet greitai papurčiau galvą ir šyptelėjau. Ne. Normaliam žmogui tai būtų įprasta, bet ne man. Aš nebuvau normalus žmogus ir tokie kaip aš dažniausiai mokėjo užgniaužti visas nereikalingas emocijas.

Aš iš lėto baigiau valyti 9 kalibro pistoletą ir padėjau jį atgal į stalčių. Patrynęs akis pamėginau grįžti prie plano kūrimo, bet kažkas vis tiek įkyriai nedavė ramybės, todėl susierzinęs pakilau nuo kėdės ir pradėjau mindžikuoti po kambarį. Dima mėgsta tamsiaplaukes gražuoles. Bet jokia mūsų komandos narė kol kas nesugebėjo iki jo prisikasti. Tarsi Dmitrijus žinotų, kad jos siųstos atlikti darbo. „O gal... Gal iš tikrųjų žino? Gal tarp savų yra žiurkė?" - pagaliau toptelėjo išganinga mintis ir aš susiraukiau, stengdamasis išmąstyti geriausią išeitį iš tokios padėties.

Dažniausiai kartas nuo karto parodyta detali, krauju ir klyksmais nudažyta pamoka visiems primena, kad geriau nereikia peržengti mano kelio. Bet šiuo metu neturėjau nei laiko, nei noro koncentruotis į žiurkės suradimą. Su pasmirdusiu išdaviku išsiaiškinsiu vėliau, o dabar reikia veikti greitai, kol Dmitrijus vėl nedingo iš mano radaro.

Staiga sustojau lyg įbestas. „Taip. Būtent taip. Kodėl anksčiau to nesugalvojau?" - sumurmėjau sau po nosimi ir išsitraukiau mobilųjį.

- Ana, šį kartą paruošk vakarienę ne man vienam, o dviems. Taip, dviems, - aš pavarčiau akis. - Ne, Pavelas neateis. Ateis mano... Praktikantė.

Aš padėjau ragelį ir kurį laiką spoksojau į telefoną, nežinodamas ar tikrai mano planas pakankamai geras. Bet ką blogiausiu atveju prarasiu? Kažkokią menkai man žinomą paiką studentę, kurią kiekvieną kartą noriu parversti ant stalo ir parodyti, ką moka tikras vyras? Sakyčiau, taip tik atsikratyčiau papildomos problemos ir nieko daugiau. Man nereikia distrakcijos po akimis. Šiaip ar taip, tai irgi bus kaip praktika. Galbūt ne tokia, kokios tikisi Upė, bet dirbant man, niekas negali tikėtis tik paprasto, nuobodaus darbo prie stalo. Nesvarbu ar jie patys tą žino prieš pasirašydami sutartį, ar ne...

O jeigu aš, dar nuo vaikystės besimokęs viską užgniaužti savy, negalėjau susilaikyti negalvodamas apie ją, tai Dima tikriausiai išvis nebežinos kaip nulaikyti savo pasididžiavimą kelnėse, o drauge ir liežuvį. Ne, negaliu praleisti tokios progos vien todėl, kad gali nukentėti kažkokia studentė. Aš privalau išgauti informaciją. Bet kokia kaina.

Greitai susiradau reikiamą telefono numerį ir pridėjau mobilųjį sau prie ausies. Po kelių pyptelėjimų kitame laido gale pasigirdo Upės balsas:

- Alio?

- Sveika, Upe, čia Herkus. Herkus Radzevičius, - išbėriau, stengdamasis užgožti savo jaudulį, jog pagaliau artėjau prie galutinio plano įgyvendinimo.

Kitame laido gale kelias sekundes vyravo tyla. Ar ji manęs neišgirdo?

- Amm, taip? Ko jums reikia, dėstytojau? - pagaliau vėl prabilo Upė, kai aš jau žiojausi pakartoti prisistatymą.

Pavarčiau akis. Ji puikiai žinojo, kad leidau į mane kreiptis tu, tačiau bandė pabrėžtinai išlaikyti mandagybinį toną. Tą patį padarė po paskaitos, tą patį darė ir dabar, ir toks elgesys mane keistai erzino. Kuo ji save laikė, nepaklusdama mano reikalavimams ir sukurdama didesnę sieną tarp mūsų?