Išmokyk mane gyventi (✔)

13

Upė

Jis įdėmiai žvelgė į mano akis. Tas mėlynas, prikaustantis ir nebepaleidžiantis žvilgsnis, kuriame galėčiau paskęsti, jei tik jis nebūtų panašesnis į ledo luitą, o ne jūrą. Jis lėtai priėjo prie pat manęs, pamiršdamas visas studentės bei dėstytojo ir darbuotojos bei darbdavio taisykles. Arti. Per arti. O gal vis dar per toli?

Jo pirštai prisilietė prie mano veido. Būčiau galėjusi duoti nukirsti ranką, kad tie pirštai turėjo būti šalti ir šiurkštūs, bet mano kūnu perėjo karšta elektros srovė, kai supratau, kad mane liečia labai švelnios, šiltos, bet tuo pačiu vyriškos ir grubios rankos. Jo rankos.

– Herkau, – norėjau, kad mano balsas išeitų stiprus ir atšiaurus, bet išgirdau tik švelnų kuždesį.

Jis pridėjo vieną pirštą man prie lūpų, tarsi norėdamas užtildyti.

– Ššš, – sukuždėjo ir apkabino mane per liemenį, sunaikindamas ir paskutinius kelis centimetrus, kurie skyrė mūsų kūnus.

Jutau jo tvirtą kūną įsirėmusį į mane. Jutau, kaip mano pačios kūnas, be didelio noro klausytis smegenų, reagavo į taip arti esantį vyrą ir rankos godžiai pasinėrė į jo viršutinės dalies kūno tyrinėjimą. Centimetras po centimetro, iš lėto, lyg nuo to priklausytų mano gyvybė, aš pirštais bandžiau pajausti kiekvieną raumenį, kiekvieną po jo marškiniais paslėptą odos lopinėlį.

Jo krūtinė buvo tvirtesnė už bet kokią liestą iki šiol. Na gerai, nebuvau jų lietusi daug, bet vien pojūčiai, kuomet mano pirštai keliavo jo kūnu, buvo neapibūdinami ir iki šiol su jokiu kitu vyru nepajusti. Joks kitas vyras nė per milimetrą nevertė manęs jaustis taip, kaip jaučiausi dabar.

– Šitaip negalima, – dar tyliau sušnibždėjau, stengdamasi nekreipti dėmesio į savo išdavikes rankas, kurios toliau tęsė susipažinimą su Herkaus kūnu. – Aš – tavo studentė, tavo asistentė...

– Ššš, – pakartojo Herkus, bet šį kartą jau veidu artėdamas prie manojo.

Aš užsimerkiau laukdama jo bučinio kaip didžiausio gyvenime siurprizo. Mano širdis plakė tokiu greičiu, kokio dar gyvenime nebuvo pasiekusi, o rankos apsivijo jo kaklą ir bandė pritraukti jį kuo greičiau artyn. Išdavikės rankos, išdavikė širdis! Ar nors kažkas mano kūne nenorėjo manęs išduoti, vos tik šalia manęs atsidurdavo Herkus? Bet aš nebespėjau patikrinti kitų savo kūno dalių ar organų, nes jo lūpos pasiekė manąsias ir pagaliau susiliejo, pradėdamos vieną aistringą bučinį.

Ir tada aš supratau, jog niekada jam neatsispirsiu. Tik ne jam. Tik ne šitaip. Tikriausiai galėčiau atstumti visus pasaulio vyrus, ką sėkmingai dariau iki šiol, bet aš negalėčiau atstumti savo dėstytojo. Ir nenorėčiau to daryti.

Mūsų lūpų susidūrimas prilygo dviejų planetų susidūrimui. Jaučiausi taip, lyg tuoj sprogsiu iš vidaus ir viską aplinkui prarys atsivėrusi juodoji skylė. Prarys visas mano abejones, baimes, įsitikinimus, ateitį. Liks tik mano jausmai jam ir tas nenupasajokamas jausmas, kai mūsų lūpos susijungė į vieną, planetas naikinantį sutvėrimą.

Jutau, tarsi galėčiau padaryti bet ką, kad tik mūsų bučinys tęstųsi amžinai. Aš paminčiau savo orumą, aplinkinių nuomonę, bet kokį gėdos jausmą. Aš žudyčiau. Po velnių, aš žudyčiau bet ką, kad tik visa tai tęstųsi amžinybę.

– Upe... – nepaleisdamas manęs iš glėbio švelniai sušnibždėjo Herkus ir aš iš karto supratau ką jis nori pasakyti.

Ką nori pasakyti ne tik jo šnabždesys, ne tik jo godžiai mane bučiuojančios lūpos, bet ir vis aistringiau ir grubiau mane glamonėjančios rankos ir vis greitėjantis jo kvėpavimas. Jis norėjo daugiau nei mano bučinio. Herkus norėjo manęs.