Išmokyk mane gyventi (✔)

38

Upė

Kiek drebančiomis rankomis pabeldžiau į Herkaus kabineto duris, bet mane pasitiko tik spengianti tyla. Pabeldžiau dar kartą, tik stipriau, tačiau vėl neišgirdau nė garso. Susiraukusi jau norėjau gerai patrankyti duris ne tik rankomis, bet ir kojomis, tačiau kaip tik tuo metu už nugaros išgirdau Anos balsą:

– Jo nėra, mieloji.

Staigiai atsisukau ir nepatenkinta paklausiau:

– Ir kur gi bastosi tas mūsų princas?

Ana šyptelėjo ir gūžtelėjusi pečiais atsakė:

– Nežinau, mieloji. Manau jau pastebėjai, kad jis nelabai linkęs dalintis savo planais su likusiu pasauliu. Bet išvažiavo su Pavelu, tad arba turi kažkokių neatidėliotinų reikalų, arba darys kokias nors kvailystes, nes tie du niekaip nesuauga. O, patikėk, tokios dienos laukiu jau pakankamai ilgai...

Atsidusau, pavartydama akis. „Neatidėliotini reikalai. Ėmiau ir patikėjau. Jis garantuotai manęs vengia! Tik kodėl? Ką aš padariau, kad Herkus ir vėl patapo atšiaurus mano atžvilgiu? O sako, kad tai moterys visus vargina savo nuotaikų kaitomis ir nelogiškumais. Panašu, kad vyrai visai neatsilieka nuo silpnosios lyties arba netgi ją lenkia."

– Jeigu jį pamatysi – pasakyk, gerai? – viltingai pažiūrėjau į Aną, kuri man nusišypsodama linktelėjo ir patraukė atgal į virtuvę.

Atsirėmusi į Herkaus kabineto duris dar kurį laiką pastovėjau, bet galiausiai nužingsniavau į savo kambarį, prie kurio it uola riogsojo mano apsauginis.

– Kodėl tu visad stovi? Bent jau kėdę pasiimk, – kreipiausi į Liną, kuris kaip mat pervėrė mane šaltu žvilgsniu, nuo kurio net oda pasišiaušė.

– Ne, – kaip visada itin iškalbingai ir plačiai atsakė jis.

Supratusi, kad vien pasiūlymo nepakaks, pati greitai nupėdinau į valgomąjį ir iš jo pastvėrusi vieną kėdę atnešiau ir pastačiau prie savo kambario durų.

– Sėskis, – įsakiau, pirštu rodydama į baldą.

– Ne, – net nepažiūrėjęs į mane atsakė apsauginis.

– Jei nesisėsi, aš visą likusią dienos dalį dainuosiu. Labai garsiai. O aš žinau, kaip tau nepatinka mano saldus operinis balselis... – pagrasinau, puikiai žinodama, kad mano dainavimas skambėjo daugmaž kaip dviejų kačių aršios peštynės.

Lino lūpa keistai sutrūkčiojo, bet po kelių sekundžių jis visgi atsisėdo, taip ir neprataręs nė žodžio. Su pergalės šypsena veide aš įžengiau į savo kambarį ir užtrenkiau duris. Pasirodo, galėjau gan lengvai įveikti net ir raumenų kalną – tereikėjo pasinaudoti įstabiuoju grasinimo menu.

***

Po poros valandų sėdėjimo prie knygų jaučiausi it ant kelio pritrėkšta varlė. Kažkada įsivaizdavau, jog po mokyklos universitetas bus lyg pasivaikščiojimas parke. Deja, bet nenumačiau, kad per tą pasivaikščiojimą pūs žvarbus vėjas, lis milžiniškais aštriais ledukais, o aš būsiu apsirengusi tik ploną suknelę, todėl kiekvienas ledukas prilygs peilio smigimui į mano gležną odą.

O taip, vienu metu mėginti parašyti krūvą referatų ir mokytis atsiskaitymams tikrai nebuvo pats maloniausias, lengviausias ir įdomiausias potyris mano gyvenime. Ir dėl šios kančios galėjau kaltinti tik vieną tatuiruotą vyruką, kuris dabar jau antra diena intensyviai šalinosi bet kokio galimo kontakto su manimi.

– Palauk, kai aš tave pačiupsiu, tu... – košiau tylius grasinimus, sėdėdama prie pluošto įvairiausios mokslinės medžiagos.

Tuo metu kaip tik suskambo telefonas ir aš su viltimi jį pagriebiau, tikėdamasi, kad galbūt Herkus ėmė ir sugalvojo su manimi susisiekti.