Išmokyk mane gyventi (✔)

7

Herkus

Besikeikdamas važiavau į namus smarkiai viršydamas greitį ir negalėdamas nuraminti įsisiautėjusio pykčio, kuris tvilkė mane it pragaro ugnis. Niršau ant savęs dėl silpnumo akimirkos, kuri galėjo išsirutulioti į kur kas rimtesnius veiksmus nei beveik įvykęs pasibučiavimas. Aš neturėjau nei laiko, nei galimybių, nei noro pradėti kažkokius komplikuotus santykius su ta naivia mergina. Iš tiesų, dabar turėčiau mąstyti apie geresnį planą, kaip pričiupti Dmitrijų, o ne apie putlias lūpas, kurios beveik tapo mano.

– Tu visiškas kvailys! – iškošiau su neapykanta balse ir trenkiau kumščiu į vairą, priversdamas supypsėti garso signalą.

Ši situacija atrodė dar bjauresnė jau vien todėl, jog pro šalį būtinai turėjo eiti Mėta. Pasielgti neapgalvotai yra viena, tačiau žengti tokį žingsnį matant nors vienam pažįstamam veidui iš universiteto yra visai kito lygio kvailystė. O aš niekada nesielgiau kaip kažkoks nesusitupėjęs mokyklinukas ir, juo labiau, niekam neleidau matyti mano silpnųjų taškų. Žinoma, Mėta tebuvo kvailoka mergiotė, kurioje nemačiau jokios realios grėsmės, tačiau vis tiek nesižavėjau ta mintimi, jog ji regėjo, kaip mano žmogiško artumo išbadėjęs kūnas pasidavė kažkokiai žaliaakei.

Susinervinęs staigiai įsukau į kiemą, girdėdamas kaip iš nepasitenkinimo sucypė automobilio padangos. Paskubomis susirinkau savo daiktus, išlipau lauk ir šiurkščiai užtrenkiau dureles, tebevirdamas pykčiu. Vis dar negalėjau susitaikyti su faktu, kaip kvailai pasielgiau. „Kam išvis prie jos priėjau ir pasisiūliau aprodyti miestą?“ – pats savęs klausiau, nors giliai viduje puikiai žinojau, jog mano neapgalvoti sprendimai buvo paremti aklu geismu. Jei nenorėčiau maišyti darbo su malonumais, žinoma, tiesiu taikymu tenkinčiau savo gyvulišką potraukį ir net nesukčiau galvos, bet dabar Upė buvo tabu. Tik vietoj to, jog elgčiausi su ja kaip su draudžiama būtybe, aš nejučia kaip tik vis slenku artyn, lyg būčiau koks mesti svaigalus norintis narkomanas, kuris vis suko ratus aplink saldžią narkotikų dozę.

Surinkau Pavelo numerį telefone ir po kelių pyptelėjimų, vos tik jis spėjo atsiliepti, iš karto užsipuoliau:

Ar sugalvojai kokį naują planą, ar eilinį kartą palikai srėbt visą košę man?

Stop, stop, stop. Kokį dar eilinį kartą? Seni, kas tau užėjo? – išgirdau kaip reikiant nustebusį Pavelo balsą.

Negi taip sunku rasti tinkamą merginą? Kokias netikšas siuntinėjai į Druskininkus? – toliau jį puoliau, tarsi norėdamas, kad ne aš vienas būčiau įpykęs ir svaidyčiausi pragaro ugnimi.

Siunčiau geriausias, kokias turi. Gal Dima iš tikrųjų nori ne merginų, o vaikinų? Manau, pats laikas pačiam šokt į trasą, – Pavelas pabandė viską nuleisti juokais, bet aš ir toliau niršau ir niekaip nesugebėjau valdytis.

Tau atrodo, kad dabar laikas tiems tavo kvailiems juokeliams?! Mes kalbam apie Dmitrijų! Aišku, kad jį domina merginos. Ir aišku, kad mane domina jo turima informacija, bet atrodo taip, tarsi tau tai visai nerūpėtų! – piktai drėbtelėjau, pagaliau įeidamas į namų vidų ir šiurkščiai užtrenkdamas duris.

Klausyk, nurimk, gerai? – draugas kiekvieną žodį tarė lėtai ir ramiai, tarsi mėgindamas užgesinti mano užsidegusį temperamentą. – Man atvažiuot? Nori išgert? Į šaudyklą? Klubą?

Kad ir kaip nesinorėjo pripažinti, jog kažkam buvau it atversta knyga, tačiau vis dėlto Pavelas buvo tas žmogus, kuris pažinojo mane lyg nuluptą. Galbūt tai buvo neišvengiama, kai koja kojon eini per gyvenimą dar nuo vaikystės, o galbūt tiesiog būčiau visiškai netekęs proto, jei šalia neturėčiau kažko, kas žinotų nors menką dalelę mano minčių ir praeities. Mes buvome iš to paties pasaulio, nešiojome ne vieną bendrą žaizdą sieloje ir, matyt, tokia draugystė buvo ne tik neišvengiama, bet ir būtina šiame atšiauriame gyvenime. Štai ir dabar, vietoj to, jog iš karto kibtų man į atlapus, Pavelas nujautė, jog dėl kažkokių priežasčių vėl nesuvaldau savo ūmaus būdo ir man būtina išsikrauti.

Nereikia. Pasikviesiu Niną, – burbtelėjau, nusprendęs, kad po šiandienos man reikėjo išsikrauti lovoje, bet neturėjau jokio noro gaudyti vienos nakties nuotykio kuriame nors klube.

Kaip nori. Tikriausiai niekad nesuprasiu kaip ji sutinka nuolat pas tave atbėgt, vos tik pašauki, – jis nusikvatojo prieš vėl prakalbėdamas. – Lyg koks šuo! Hmm, nors kam tas lyg? Juk tikrai kalė!

Pavarčiau akis, bet nemėginau apginti Ninos garbės. Abu su Pavelu puikiai ją pažinojom ir būtų buvę beprasmiška meluoti, jog ji – dorovinga, miela mergina. Tiek aš, tiek jis buvom ją pasiguldę į savo lovas. Vienintelis skirtumas tebuvo tas, jog Pavelas pasinaudojo jos pasiūlymu vieną kartą, o aš, patogumo sumetimais, pasikviesdavau Niną kada tik užsigeisdavau. Moteris, nenorinti jokių įsipareigojimų, bet žinanti kaip elgtis su vyru, buvo puiki išeitis tokiam kaip aš. Gal kokie psichologai ar juokingai saldūs romanai būtų teigę priešingai, tačiau aš žinojau geriau nei jie, jog niekada nebeturėsiu rimtų santykių, nes jie niekad nesibaigtų laimingai. Nebent kažkas laimę suvoktų kaip mirtį, kai tau su šaunamuoju ginklu ištaškomos smegenys...

Atsidusau ir tiesiog atsisveikinau su Pavelu. Nusirengęs lauko drabužius ir batus nuėjau į svetainę ir išsidrėbęs ant sofos susiradau Ninos vardą telefono adresų knygoje. Žinojau, kad iš tiesų norėjau ne jos, o tam tikros konkrečios žaliaakės tamsiaplaukės, bet šiam vakarui tiks ir blondinė. O kai pagaliau atsipalaidavęs nukrisiu į patalus, galbūt protą aplankys geniali idėja, kaip pričiupti Dmitrijų...