Išmokyk mane gyventi (✔)

51

Herkus

„Jis pamiršo. Dar nespėjo praeiti dveji metai nuo Elžbietos mirties ir Mildos pagrobimo, o jis jau spėjo susitaikyti su tuo, kas įvyko ir tikisi, kad ir aš šaltais nervais sėdėsiu ir lauksiu dar šimtą metų. Bet ji – mano dukra! Mano kraujas! Mano vienintelė šeima! Ir Pavelas mano, kad aš neturiu teisės dėl jos rizikuoti viskuo?!" Įsiutęs trenkiau kumščiu į kambaryje stovinčios spintos duris ir susiėmęs už galvos ėmiau intensyviai vaikščioti pirmyn atgal, vis dar tankiai kvėpuodamas nuo įsiūčio.

„Jei reikės – skrisiu vienas! Aš viso to šitaip nepaliksiu ir daugiau nelauksiu nė dienos! Po velnių, vien pagalvojus, kad mano dukra gyvena su tuo psichopatu... Jau geriau vaikų globos namai nei jis. Jau geriau bet kas, tik ne jis!" Šį kartą mano kumštis pataikė į sieną. Jutau, kaip vis labiau skauda tvinkčiojančią ranką, bet man buvo nė motais. Čia tik smulkmena, palyginus su tuo, ką jaučiau, kai iš manęs išplėšė visą mano šeimą.

Atsisėdau ant lovos, nudelbdamas žvilgsnį į žemę ir panardindamas pirštus sau į plaukus. Reikėjo nusiraminti. Negalėjau visą vakarą praleisti trankydamas viską aplinkui, nes rytoj ryte jau turėsiu sėdėti lėktuve, pilnai pasiruošęs kelionei į svetimą šalį.

Nežinau kiek laiko taip sėdėjau, buku žvilgsniu stebėdamas vieną tašką ir jusdamas kaip pamažu kūną palieka įsiūtis. Bet kad ir kiek laiko norėjau nejudėti iš vietos ir kaip nors nusiraminti, į duris kažkas pabeldė, todėl nenoromis pakilau nuo lovos ir priėjęs prie durų jas atvėriau.

– Ko? – suburbėjau, kai pamačiau Pavelo veidą.

Pastebėjau, kad jo lūpa buvo prakirsta – matyt prieš išskuosdamas iš kabineto sugebėjau jam nemenkai vožtelėti, nors jau net pats neatsiminiau savo veiksmų. Toks jausmas, kad tuo metu mane buvo visiškai užvaldęs įniršis ir dabar, žiūrėdamas į sužalotą geriausią draugą, pasijutau kaltas, kad drįsau jam trenkti.

– Tik norėjau pasakyti, kad tu teisus – negalim rizikuoti, kad Dima pabėgtų iš mūsų akiračio, – Pavelas nenoromis šyptelėjo ir atsidusęs tęsė toliau. – Jau ir taip ilgai laukėm, o jei jį vėl pamestumėm, daugiau nebeturėtumėm jokio šiaudo, į kurį galėtumėm įsikibti. Visgi jau gan ilgai bandėm rasti nors šiokį tokį kelią link Mildos ir Dmitrijus, kol kas, atrodo vienintelis tikrai patikimas šaltinis.

– Ir? Ką šitie tavo vapaliojimai turėtų reikšti? – irzliai paklausiau, sukryžiuodamas rankas ant krūtinės ir paniekinamai dėbčiodamas į jį.

Mano didžiai nuostabai Pavelas žengė porą žingsnių link manęs ir stipriai apkabino. Kelias sekundes stovėjau įsitempęs, bet galiausiai patapšnojau jam per nugarą.

– Patikėk, aš nepamiršau kas įvyko. Aš irgi noriu atkeršyti. Aš irgi trokštu surasti Mildą ir pagaliau gyventi ramybėje, – tyliai pasakė ir, paleidęs mane iš savo glėbio, vėl žengė žingsnį atgal.

Liūdnai šyptelėjęs jis giliai įkvėpė ir pridūrė:

– Gerai, nelauksim, kol Dmitrijus sugalvos vėl atskristi į Lietuvą. Ryt, kaip tu ir norėjai, patys nuskrisim į Suomiją ir veiksim iš jos, kol dar Dima nesugalvojo vykti kažkur kitur. Tu teisus – negalim laukti.

Mano veidą nutvieskė plati šypsena ir aš švelniai kumštelėjau Pavelą į petį.

– Va čia teisinga kalba! Susisiek su Mantu, kad sutvarkytų lėktuvų bilietus mūsų vardu. Nepamiršk ir Dominyko – jam minėjau dar praėjusią savaitę, kad skris su mumis, bet taip ir nedetalizavau kada, kur ir kodėl. Tegul susikrauna būtiniausius daiktus į rankinį bagažą. Viską ko dar prireiks nusipirksim jau būdami vietoj.