Išmokyk mane gyventi (✔)

63

Herkus

Nieko nebelaukdami visi susiruošėme trumpai kelionei iki Žygimanto irštvos. Iki dantų apsiginklavę trisdešimt keturi asmenys atrodė gan lengvas būdas įsiveržti į vidų ir nukenksminti visus ten esančius pavojingus asmenis, kai jų, įskaičiuojant ir patį Žygį, tebuvo penki. Bet Žygimantas niekada nebuvo kvailys. Sadistas – taip, bet ne kvailys. Jis visada turėjo atsarginį planą, visada apgalvodavo kelias gudrybes ir niekada nepalikdavo didelės tikimybės jo atžvilgiu nesėkmingai baigčiai. Todėl tie vos keturi pakalikai atrodė per daug lengva ir įtartinai rami užduotis.

„Kažkas čia ne taip... Ir kur Milda?" Bandžiau nuvyti šalin vis labiau tamsėjantį blogos nuojautos debesį, bet galiausiai, kai privažiavome netoli balto, gan erdvaus dviejų aukštų namo, kuriame bazavosi Žygimantas, aš apsisprendžiau, kad negalėčiau nuvertinti to psicho. Suskirstęs savo žmones į tris atskiras grupes, atsistojau priešais juos ir paaiškinau kiek atsargesnį planą:

– Per pagrindinį įėjimą veršis pirmoji grupė. Per užpakalinį – antroji, – pasukau žvilgsnį į likusius vienuolika asmenų ir tariau. – O jūs lauksit mano ar bet kurio kito jau viduje esančio komandos nario nurodymo ir nepulsit tol, kol nepranešim, kad reikia pastiprinimo, arba, kad jau viskas švaru ir nebereikia stypsoti lauke.

Jie nieko nesakydami linktelėjo ir aš pasisukau į tolumoje stovintį namą. Visi, išskyrus trečiąją grupę, paskubomis ėmėme keliauti link vietos, kurioje po beveik dvejų metų pertraukos ir vėl ketinau susidurti su labiausiai nekenčiamu žmogumi, pavertusiu mano pastaruosius kelis metus beveik nepakeliamu egzistavimu, o ne normaliu gyvenimu.

Venomis pulsavo vis didesnis adrenalino pojūtis ir sunkiai begalėjau nustygti vietoje. Troškau kuo greičiau įžengti į vidų ir susidurti akis į akį su Žygiu. „Šį kartą aš pasiruošęs. Taip lengvai nuo manęs nepaspruksi. Taip paprastai nesugadinsi man gyvenimo, už tai pats negavęs jokio smūgio atgal... Atsiimsi už viską!"

Visai komandai jau buvau davęs griežtus nurodymus nežudyti Žygimanto. Kad ir kaip niežtėjo nagus jį užmušti be jokių didelių ceremonijų, tačiau žinojau, kad šitaip negalima. Jis turėjo ilgai ir smarkiai kentėti, prieš galutinai iškeliaujant į pragarą. Be to, per kameras niekur nematėme Mildos, todėl buvo per daug kvaila nutraukti jo pasigailėjimo nevertą gyvybę, prieš tai neišsiaiškinant kur buvo laikoma mano dukra.

Pykau ant savęs, kad iš karto, lyg koks visiškas naujokas, patikėjau to sumauto Dmitrijaus išduotu adresu, nors puikiai žinojau koks suktas ir šaltų nervų tipelis jis buvo. Buvo per naivu tikėtis, jog vos po trumpo bauginimo ir pinigų bei gyvenimo išsaugojimo pasiūlymo jis iš karto papasakos viską, ko aš troškau. „Gerai, kad bent nepamelavo dėl Žygimanto buvimo vietos... Kitaip ir vėl stovėčiau visiškoje nežinoje be jokio siūlo, vedančio link mano Mildos. Ir Upės kančios būtų buvusios visiškai tuščios..."

Atsidusau ir smarkiai susiraukiau. „Ne, dabar negaliu mintyse klaidžioti pas Upę. Man reikia išgelbėti dukrą. Man reikia nukankinti tą sadistą taip, kad jis maldaute maldautų mano atleidimo ir pagaliau gailėtųsi dėl Elžbietos nužudymo."

Pasiekus aukštą, metalinę tvorą ir vartus su įmantriai išraizgytais juodais strypais, mus iš karto pasitiko du palaidi šunys. Jie, kaip buvo galima nuspėti, nebuvo nusiteikę draugiškai ir iš karto pradėjo loti bei neramiai lakstyti nuo vieno vartų šono prie kito, įspėdami mus, kad net nebandytume įžengti į jų saugomą teritoriją.

Aš greitai linktelėjau dviems vyrukams ir šie nusitaikė į šunis specialiais šautuvais. Jau pirmieji šūviai buvo taiklūs ir gyvūnams kliuvo strėlytės su migdomaisiais. Neilgai trukus, keturkojai teritorijos sargai sugulė ant kelio, paveikti stiprių migdomųjų.