Išmokyk mane gyventi (✔)

34

Herkus

Numetęs Upės palaidinę šalin aš godžiai nužvelgiau jos mano akimis tobulą kūną. Nebūčiau galėjęs įsivaizduoti kažko seksualesnio ir gražesnio nei ji. Po manimi gulėjo tikra deivė, o ne paprasta moteris. Juodos liemenėlės įkalinta krūtinė tankiai kilnojosi ir šaukėsi mano išlaisvinimo, bet pirmiausiai pats nusirengiau megztinį ir palaidinę, o tada švelniai pabučiavau minkštas Upės lūpas.

Nežinojau kodėl, bet net elementariausi bučiniai varė iš proto taip, kaip dar niekada jokios kitos lūpos to nesugebėjo padaryti. O per savo gyvenimą turėjau pakankamai moterų, kad galėčiau drąsiai sakyti, jog tai, kaip jos lūpos traukė manąsias buvo beprotiška patirtis. Tarsi po ilgos kelionės dykuma pagaliau būčiau radęs oazę. Tarsi po buvimo degančiame pastate pagaliau būčiau išbėgęs į gryną orą. Tarsi po buvimo metų metus aklu pagaliau būčiau praregėjęs.

Jaučiausi laimingas, laisvas, nevaržomas. Lyg mažas vaikas, pirmą kartą paragavęs saldainio, aš godžiai ragavau jos lūpas, kaip niekieno ligi šiol. Tikriausiai, jei tektų ilgiau jomis mėgautis, aš prarasčiau bet kokius sveiko proto likučius ir nebepajėgčiau pabėgti.

Bet aš ir nebėgsiu. Tik ne dabar. Tik ne šiandien. Tik ne nuo šios moters.

Nusėjau bučiniais jos švelnią kaklo odą, jusdamas, kaip po manimi iš malonumo tirta ir rangosi jos kūnas. Iš lėto glamonėjau jos dar vis įkalintas krūtis, žinodamas, kaip ji vis labiau tirpo mano glėbyje. Šią minutę ji buvo mano ir to suvokimas dar labiau audrino jau ir taip darbui pasiruošusį mano įnagį. Galėjau nors ir dabar nuplėšti likusius savo ir Upės rūbus ir pagaliau į ją paskubomis įeiti, bet pirma norėjau, kad ji visai nebesivaldytų, kad maldautų manęs, jog ją pamylėčiau kaip joks kitas vyras dar nemylėjo.

Švelniai bučiuojant jos jautrų tašką prie ausies, pajutau kaip jos rankos pradėjo nekantriai smaukti žemyn mano jau atsegtas kelnes ir negalėjau susilaikyti nešyptelėjęs.

– Kažkas nekantrauja? – sušnibždėjau jai į ausį ir šypsodamasis atsitraukiau.

Mačiau jos degančius skruostus, godžias akis, greitai besikilnojančią krūtinę. Ši moteris be žodžių šaukėsi mano glamonių ir aš buvau pasiryžęs jas suteikti. Koks sveiko proto vyras atsisakytų tokios galimybės?

Giliai viduje žinojau, kad taip negalima. Žinojau, jog pats sau pažadėjau prie jos nelįsti ir išlaikyti kuo didesnį atstumą. Žinojau, kad galiausiai ji skaudžiai nudegs, net jei ir prisiriš prie manęs tik dėl kūniškų malonumų.

Bet šią minutę aš buvau tik vyras. Savanaudiškas, gašlus, malonumų ištroškęs vyras, kuriam buvo nusispjauti koks bus rytojus.

Kišenėse ėmiau ieškoti prezervatyvo, kad nereikėtų vėl kuistis po jau numestas kelnes, kai liksime visiškai nuogi. Troškau greičiau vėl panardinti pirštus į Upės plaukus ir lūpomis pasisavinti visą jos kūną, todėl suirzęs skubėjau kratyti kišenes. Jutau ne tik nepasotinamą aistrą savyje, bet ir mačiau jos atspindį Upėje, todėl dar labiau suirzau, kai patikrinau paskutinę kišenę.

„Šūdas, neturiu."

Viltingai nužvelgiau Upės kūną ir švelniai paklausiau:

– Juk tu saugaisi? – jau žinojau, kad atsakys teigiamai, bet atsarga gėdos nedaro – tikrai nenorėjau iki galo neišsiaiškinęs pasisavinti jos kūną be jokio prezervatyvo, o vėliau išgirsti, kad ji nėščia.

Tokia moteris garantuotai traukė vyrus kaip kokius skėrius, todėl nujaučiau, kad gėrė kontraceptikus. Kiek jau buvo tokių, kuriems atsidavė kaip man? Kurių prašė nesustoti? Kurių vardus ji šaukė, patyrusi visišką palaimą? Į kurių odą smigo jos nagai, kai šie rasdavo jautriausius jos kūno taškus? Kiek? Penki? Dešimt? O gal jau keliolika ar dar daugiau?