Išmokyk mane gyventi (✔)

9

Upė

Iš tamsaus, besapnio miego mane išbudino nuo skausmo įkyriai tvinksinti galva. Tokio skausmo, sunkumo ir ūžesio vienu metu dar niekada nebuvau patyrusi. „Jėzau, daugiau gyvenime nebegersiu", - prisiekiau sau, niekaip neįstengdama atplėšti akių ir ryžtingai sutikti naują dieną. Dabar tik norėjosi susisukti į kamuoliuką ir ramiai gulėti, kol koks princas atneš man į lovą tabletę nuo skausmo su šalto vandens stikline.

Princas... Cha! Tarsi man kada nors taip pasiseks!

Tingiai pasiražiusi sučepsėjau, mėgindama prabudinti sielių gamybą išdžiūvusioje burnoje. Patryniau akis ir atsidusau vis dar nedrįsdama jų pramerkti. Princas... Hmmm... Princas? Palauk, palauk... O vakarykštis vyrukas iš klubo? Nors nusišauk, bet neprisiminiau kaip viskas baigėsi.

„Mes šokom... Man pradėjo svaigti galva... Mėtos niekur nesimatė, tad aš... Tad jis... Aš įlipau į jo automobilį ir... O kas toliau? Kodėl nieko neprisimenu?!" - staiga mano širdis ėmė plakti taip greitai, jog net uždėjau ranką ant krūtinės, bijodama, kad ji neiššoktų lauk ir nepabėgtų. „Nepanikuok. Tai kas, kad neprisimeni? Nueisi į dušą, labiau prasibudinsi ir prisiminsi - baisaus čia daikto!" - pati save ramindama pagaliau pramerkiau akis ir nustėrau suvokusi, jog esu tikrai ne savo bute.

Gulėjau plačioje lovoje, kuri stovėjo nepažįstamame kambaryje. Apsidairiusi aplinkui supratau tik tai, jog kambarys tikrai nebuvo Mėtos, nes negalėjo pasigirti dideliais langais, prabanga tviskančiais baldais ar dar kuo - tai buvo įprastas, suremontuotas paprasto daugiabučio namo kambarys su keliais baldais ir nuotraukomis ant naktinio staliuko.

„Nuotraukos!" - paskubomis šokau prie jų, manydama, kad tai - mano vienintelė viltis suvokti kieno namuose aš esu. Įdėmiai nužvelgusi veidus nuotraukose vienoje pamačiau Leo, apsikabinusį gauruotą berno zenenhundo veislės šunį, o kitoje - besišypsantį su kažkokia vyresnio amžiaus porele ir maždaug mano metų dailia šviesiaplauke mergina.

„Leo? Aš - Leo miegamajame?!" - panikuodama pradėjau mindžikuoti po kambarį ir tuo metu pagaliau pastebėjau, jog esu nuoga. Jokios suknelės, tik mano apatinis trikotažas. „O, Dieve..." - mane nutvilkė gėdos, siaubo ir adrenalino banga. „Ar aš su juo pasimylėjau? Ar jis mane... Ar jis mane išprievartavo?!" - panikuodama pastvėriau juodą antklodę nuo lovos ir įsisupau į ją, kad paslėpčiau savo kūną. „Ką daryti?! Skambinti policijai? Bet ką jiems pasakysiu? Kad nežinau kur, su kuo, kiek laiko ir kodėl esu? Ne... Išlipti pro langą?" - greitai prižingsniavau prie lango, bet iš karto pasigailėjau tokios minties - buvau ketvirtame ar penktame aukšte, tad lipimas lauk prilygtų savižudybei.

„Štai kodėl nereikėtų eiti į klubus. Štai kodėl nereikėtų gerti. Štai kodėl nereikėtų su nepažįstamuoju važiuoti namo!!" - bariau save mintyse, jusdama, kad vis labiau ir labiau imu panikuoti ir visai nežinau kaip man išsisukti iš šios padėties. „O jeigu tai ne alkoholis? O jeigu jis kažko įpylė į mano gėrimą? O jeigu jis parduos mane dalimis, prieš tai n dienų mane prievartaudamas?!"

Staiga išgirdau atidaromų durų garsą ir staigiai atsisukau jų link.

- O, sveika, pagaliau prabudai, - nusišypsojo Leo, rankose laikydamas padėklą su stikline vandens, puodeliu garuojančios kavos ir lėkšte kruasanų ant jo. - Jau galvojau, kad miegosi iki vidurdienio.

- Lll... Llllabas, - išlemenau drebančiu balsu, mąstydama ar spėčiau išbėgti pro duris jam nespėjus manęs pagauti.

- Tikriausiai skauda galvą, m? - mirktelėjo Leo ir padėjo padėklą ant lovos. - Štai, išgerk.

Jis ištiesė man stiklinę vandens, o kitoje rankoje - baltą tabletę.

- Kas čia? - įtariai paklausiau.