Išmokyk mane gyventi (✔)

66

Upė

Staigiai atsisukau, iš netikėtumo išmesdama ant grindų telefoną, ir išvydau prie praviro lango stovinčią Niną. Ji žvelgė į mane kupinomis paniekos akimis, tarsi norėdama čia pat sutraiškyti kaip kokią įkyrią musę. Nejučiomis žengtelėjau žingsnį atgal, atsiremdama į stalo kraštą ir nebeturėdama kur daugiau atsitraukti.

– Ką tu čia veiki? – išlemenau, mano širdžiai vis greičiau ir greičiau pumpuojant kraują.

Galvoje milžinišku greičiu skriejo įvairios skaudžių atsiminimų atkarpos, iš to baisaus laikotarpio, kai Ninos reikalavimu buvau pagrobta ir turėjau kentėti mušimą, tardymą bei žeminimą. Ji buvo psichiškai nestabili, nesveikai pavydi moteris ir aš puikiai supratau, kad būti šalia jos nebuvo pats saugiausias sprendimas.

– Ką aš čia veikiu? Hmm... – Nina šyptelėjo ir kurį laiką tylėjo, vaidindama, jog įtemptai galvoja. – Net nežinau. Gal norėtum paspėlioti su ta savo tuščia galvele?

– Ne, ačiū, – atkirtau įsikibdama į stalą, tarsi jis galėtų man suteikti jėgų ir drąsos, kuri gan greitai seko iš mano įsibaiminusio ir įsitempusio kūno. – Norėčiau tiesiog išeiti.

Nina suvaidino, jog smarkiai nustebo, kai išgirdo mano žodžius, bet jos nustebimą greitai pakeitė ta pati pašaipi šypsenėlė.

– Išeiti? Bet mes dar nespėjom atsigriebti už visą prarastą laiką. Ir visą tą gaišatį bei nepatogumus, kuriuos per tave patyriau. Ar žinai kiek laiko laukiau, kol iš šitų namų pagaliau išsineždino visi apsauginiai? Ar žinai koks nusivylimas ėmė, kai galiausiai jiems pasišalinus, supratau, kad tavęs čia nėra? – ji piktai susiraukė ir krestelėjo galvą, akivaizdžiai nepatenkinta, jog turėjo tiek laukti. – Bet smagu, kad pagaliau užtaikiau laiku užsukti į svečius. O jau buvau beprarandanti viltį, kad išvis tave kada nors čia rasiu. Tik visas tas šlamštas tavo kambaryje leido daryti prielaidą, kad anksčiau ar vėliau išvysiu tavo šlykštų veidelį.

Sunkiai nugurkiau seiles ir pabandžiau kuo ramesniu tonu ją nuraminti:

– Nina, nežinau ką esi prigalvojusi, bet aš nesu kažkokia grėsmė, kurią reikia pašalinti. Juk pati matai, kad išsikraustau. Daugiau nesimatysiu su Herkumi. Gali nueiti į mano kambarį – jis jau tuščias.

– Ir? Manai, tai kažką keičia? – Nina kilstelėjo vieną antakį ir piktai dėbtelėjo į mane. – Per tave dabar turiu slapstytis. Per tave Herkus niekada manimi nebepasitikės ir nebenorės turėti su manimi jokių reikalų. Ir tu tikiesi, kad lengva ranka tave paleisiu, nepasistengusi, kad atsiimtum už visa tai, ką suvėlei?

Kiek išplėčiau akis iš nuostabos, bet mane vis labiau valdė suvokimas, kokia neadekvati buvo Nina ir kaip stipriai ji iškreipdavo akivaizdžius faktus. Vis dėlto pamėginau ją sugrąžinti į tikrovę:

– Aš nieko nepadariau. Juk tu pati sugalvojai visą tą sekimo ir pagrobimo painiavą, – priminiau jai.

– Tylėk! – suriko, akivaizdžiai kaip reikiant įtūžusi nuo mano žodžių.

Nina iškėlė ginklą, kurio prieš tai nepastebėjau, ir nutaikė tiesiai į mane. Aš dar labiau išpūtusi akis greitai nurijau seiles ir drebančiu balsu suveblenau, stengdamasi nepasiduoti visiškam siaubui:

– Nina, nedaryk nesąmonių. Aš nesu tavo priešė. Man nereikia šito pavojingo pasaulio. Man nereikia šito namo. Gali turėti viską, – sekundę patylėjusi nusprendžiau pridurti papildomą sakinį. – Man nereikia Herkaus.

„Ar tikrai? Ar aš nuoširdžiai jo taip nekenčiu, kad nebenorėčiau pamatyti niekada gyvenime? O gal tik noriu taip nekęsti? Nežinau. Bet šią minutę pasakyčiau bet ką, kad nuraminčiau šitą nestabilią moterį."

Nina šaižiai nusijuokė ir papurtė savo šviesiaplaukę galvą:

– Aš puikiai žinau, kad ir taip nieko negautum. Tu per silpna, per naivi ir visiškai nesutverta tokiam gyvenimui, su kokiu nuolat susiduria Herkus. Net jei aš tavęs nenušaučiau, vis tiek labai greitai atsibostum Herkui arba pati pabėgtum. Kaip matau, tą sėkmingai ir bandai padaryti, dar greičiau nei aš tikėjausi. Ar taip išskubi dėl to, kad kažkas pagražino tavo veidelį?

Ji paniekinamai įsispoksojo į mano aptvarstytą žandą, bet po kelių sekundžių mūsų žvilgsniai ir vėl susidūrė.

– Tu tiesiog apgailėtina. Tave nudėdama padarysiu pasauliui paslaugą.

Nors iš siaubo sunkiai sekėsi išmąstyti kokį nors pabėgimo planą, tačiau puikiai žinojau, kad kieme stovinčioje mašinoje tebesėdėjo manęs laukiantis Pavelas, o kažkur namuose turėjo būti Ana. „Jei tik ji mane išgirstų ir laiku pakviestų Pavelą..."

– Aš nesu apgailėtina! – sušukau specialiai garsesniu balsu, vienu metu mėgindama prisišaukti pagalbą ir bandydama užtempti Ninos ginklo gaiduko spustelėjimą nors kelias papildomas minutes. – Manau kaip tik esu pakankamai protinga, nenorėdama veltis į visas šitas nesąmones, kurias normalus žmogus turėtų stebėti per vykstantį filmą televizoriaus ekrane, o ne nuolat su tuo susidurti realiame gyvenime. Aš ne kokia Ksena*, kad pulčiau visokius blogiukus plikomis rankomis ir šaltais nervais žiūrėčiau mirčiai į akis!

* Ksena (Xena) – išgalvotas pagrindinis personažas iš JAV serialo „Ksena: karingoji princesė", kuris buvo kuriamas nuo 1995 iki 2001 m. – aut. past.  

Nina prunkštelėjo ir, mano didžiam palengvėjimui, kiek nuleido ginklą.

– Na taip, iki šaltų nervų tau toli... Ar tik neketini apsiverkti? Bet žinai, nieko asmeniško – aš tiesiog nenoriu, kad dar vaikščiotum šia žeme. Kaip ir nenoriu, kad Herkus nors vieną papildomą minutę spoksotų į kitą moterį. Aš jo neturėsiu, bet taip pat ir jokia kita būtybė jo neturės.

– Juk sakau, kad man jo nereikia! Pasiimk jį ir palik mane ramybėje! – dar garsiau sušukau, šį kartą jausdama besikaupiančias ašaras akyse. – Pasiimk jį, pasiimk viską! Tik atstok nuo manęs!

„Kur tas landusis Pavelas, kai jo labiausiai reikia? Kodėl jis amžinai vėluoja? Ir šį kartą, manau, pavėlavimas būtų mirtinas, nes šita psichopatė akivaizdžiai nenusiteikusi juokauti."

Nina vėl pakėlė ginklą, be jokios abejonės nusitaikydama į mano galvą.

„Dieve, ar šiandien aš mirsiu?.. Ar taip ir išnyksiu, nenuveikusi nieko naudingo pasaulyje? Ar taip ir nesukursiu šeimos, netapsiu gera žurnaliste, nepamatysiu kaip žaidžia mano vaikai, nesulauksiu senatvės?.. Ar mano mama bus iš tų nelaimingųjų, kuri turės palaidoti savo vaiką?.."

Šypsodamasi šviesiaplaukė švelniu balseliu išspjovė, akivaizdžiai besimėgaudama akimirka:

– Nesijaudink, šį kartą ilgai netruksiu. Jokių spardymų, jokių klausimų... Tiesiog taikli kulka į kaktą ir viskas baigta.

– Nina... – sušnabždėjau, bet iš karto nutilau, nes nebežinojau kaip ją įtikinti, kad nieko nedarytų.

Kad ir ką sakyčiau, jai vis tiek atrodys, kad nužudžiusi mane pasijaus geriau. Neadekvačiam asmeniui nepaaiškinsi, kad jis daro klaidą ir dėl visko kaltina niekuo dėtą žmogų. Juk realiai ji nieko nelaimėtų iš mano mirties. Tikriausiai atvirkščiai – įklimptų dar giliau, pati sau pasirašydama mirties nuosprendį, nes garantuotai Herkus kaip reikiant pasiustų, kai sužinotų, jog miriau nuo Ninos siųstos kulkos. „Jei jis pats dar yra gyvas... O galbūt jau laukia manęs ten, kur nukeliauja visi mirusieji?"

– Sudie, Upe. Buvo malonu su tavimi pažaisti ir paskutinį kartą įbauginti tavo apgailėtiną kūną, bet laikas baigti šitą cirką, – ji nusišypsojo ir greitai surimtėjo, pasiruošdama šūviui.

Praradusi viltį, jog Nina persigalvos ar Pavelas laiku mane išgelbės, aš iš lėto užmerkiau akis, laukdama savo mirties. Širdies dūžiai sulėtėjo, o kūnas tarsi sustingo. Ramybė. Kažkokia keista, žaibiškai mane užpildžiusi ramybė. Nemaniau, kad taip jausiuosi, per greitai sutikdama savo mirtį. Paskutinį kartą giliai įkvėpiau oro, kurio mano plaučiams daugiau jau niekada nebeprireiks, ir sulaikiau kvėpavimą.

Pasigirdo negailestingas šūvis, sėkmingai kliudęssavo auką...

PIRMOS KNYGOS PABAIGA