Išmokyk mane gyventi (✔)

8

Upė

Merginą, kuri matė mūsų su Herkumi intymią akimirką, be vargo atpažinau eidama universiteto koridoriumi. Tai buvo šviesiaplaukė garbanė, su kuria turėjau porą bendrų paskaitų. Kai išvydau jos smailą, išbalusį veidą, man prieš akis ir vėl iškilo Herkaus tvirtos rankos, taip globėjiškai apgaubusios mane ir veidas, artėjantis link manojo. Nežinojau kuo viskas būtų pasibaigę, jei dėstytojas visgi būtų mane pabučiavęs, bet net ir be bučinio išraudau ir nuleidau akis, stengdamasi praslinkti pro tą mus mačiusią merginą.

– Ėi, palauk! – šūktelėjo ji ir aš nenoriai sustojau.

– Taip? – atsisukusi paklausiau, jausdama kaip smarkiai dega mano žandai.

– Tu juk iš Vyto Gilvydo paskaitos, taip? Ir, berods, iš Herkaus Radzevičiaus paskaitos? – įdėmiai į mane žvelgdama savo pilkomis akimis iš karto uždavė klausimų laviną. – Tikriausiai esi mane mačiusi? Mūsų paskaitos sutampa.

– Amm, taip, esu, – iš lėto atsakiau, kiek įtariai spoksodama į garbanę.

Ji nusišypsojusi priėjo arčiau ir prisistatė:

– Aš Mėta.

– Upė, – tarstelėjau vis dar kiek susivaržiusi ir negalėdama atsikratyti veido išmušusio raudonio.

Mano didžiai nuostabai, ji griebė mane už rankos ir timptelėjusi privertė žygiuoti koridoriumi jos norima kryptimi. Mums einant jos trumpos, pečius nesiekiančios vešlios garbanos linksmai šokčiojo, o juodi aukštakulniai bateliai šaižiai kaukšėjo, vos tik prisiliesdavo prie grindų. Gan greitai pasiekėme atokesnį kampelį, kuriame riogsojo keli žali sėdmaišiai, pilka sofa ir pilkas kavos staliukas. Paleidusi mano ranką Mėta greitai klestelėjo ant sofos ir pasitaisiusi savo rausvą suknelę paplekšnojo per sofą, paskatindama mane atsisėsti šalia jos. Nelabai supratau kodėl ši garbanė išvis mane atsitempė į poilsio zoną, bet smalsumas nugalėjo ir prisėdau šalia Mėtos.

– Kaip gi tau pavyko suvystyti mūsų karštąjį dėstytoją? – visiškai nesistengdama vynioti žodžių į vatą Mėta iš karto drėbtelėjo iš paties.

– Ką?! – išpūtusi akis spoksojau į ją, jusdama kaip nutirpo visas kūnas.

Mėta kreivai šyptelėjo ir mirktelėjo man, tarsi būtume kažkokios suokalbininkės.

– Juk mačiau jus meiliai apsikabinusius – nesigink, kad tarp jūsų nieko nėra, – ji greitai priminė savaitgalio įvykius.

– Tarp mūsų nieko nėra! – paskubomis atrėžiau, bet Mėta tik dar plačiau išsišiepė ir patogiau įsitaisė ant sofos.

– Na, gerai – tarkim, kad nėra, – iš lėto pradėjo ji. – Tuomet kaip atsidūrėt tokioj intymioj padėty?

Kilstelėjau antakius ir kelias sekundes tylėjau, mąstydama ką turėčiau atsakyti. Pasijutau dviprasmiškai. Iš vienos pusės norėjosi rėkte išrėkti, jog mano ekstremaliai karštas dėstytojas vos manęs nepabučiavo. Bet iš kitos pusės nenorėjau jai sakyti nieko. Aš jos nepažįstu. Kas, jeigu mano keista popietė nuskambės per visą universitetą ir dėl to turėsiu problemų ir aš, ir Herkus? Kas jeigu tapsiu visų Mėtos draugų apkalbų objektu? Jau nekalbant apie tai, jog neįsivaizdavau kaip ji sureaguotų į santykius tarp dėstytojo ir studentės. Ne. Aš jai nieko nepasakosiu. Kad ir kaip norėčiau išgirsti kito žmogaus nuomonę ir patarimus, kad ir kaip norėčiau išsipasakoti ir išrėkti, kaip dabar degu viduje, aš to nedarysiu. Galiausiai nusprendžiau, kad išvis neturiu jokios pareigos visiškai nuoširdžiai atsakinėti į kažkokios nepažįstamos merginos klausimus. Atsidususi tiesiog pasakiau:

– Nieko intymaus nebuvo. Aš vos neįgriuvau į duobę, o dėstytojas mane sugavo.

Mėta nusijuokė ir papurčiusi galvą atsakė: