Išmokyk mane gyventi (✔)

57

Upė

– Kas čia?! – Dmitrijus užriaumojo daug garsesniu balsu ir pridėjo šaltą durklo geležtę prie mano žando.

Su siaubu žvelgiau į Dmitrijaus įsiutusias akis ir negalėjau sugalvoti jokio logiško paaiškinimo, galinčio nuraminti šį apkūnų vyrą, kuris buvo užgulęs mano tirtantį menką kūną. Po kelių tylos sekundžių jis tvirčiau prispaudė durklą ir pajutau skausmą bei kaip mat žandu link ausies nulašantį kraują.

– Kam tau durklas, m?! – iškošė pro sukąstus dantis, laisvąja ranka skaudžiai suspausdamas man petį.

– Aš... Man... Na... – pradėjau lementi, stengdamasi per daug nejudinti burnos, kad įsirėžęs į žandą durklas dar labiau nesužeistų ir taip įpjautos vietos.

Galva buvo lyg iššluota. Jokių genialių idėjų, jokių pabėgimo planų. Vien siaubas, siaubas ir dar kartą siaubas.

– Manai, gali čia ateiti su visokiais miniatiūriniais peiliūkščiais ir nepastebėta mane papjaut, a? Kas tau iš to? Atsakyk! – griežtai pareikalavo ir pajutau, jog peiliu kiek pasislinko žemyn, taip įpjaudamas ilgesnę žaizdą mano veide.

Iš akių pradėjo veržtis pirmosios ašaros ir aš šniurkštelėjau nosį, nebegalėdama suvaldyti kylančios įtampos, graudulio ir siaubo, kuris veržėsi lauk ašarų ir drebulio pavidalu. „Kodėl jis vis dar nesureaguoja į tuos miltelius?! Gal jie pasenę? Gal jų buvo per mažai? Gal jų negalima maišyti su brendžiu?"

– Čia... Čia tik gynybai, – suveblenau vienintelį į galvą šovusį pasiteisinimą. – Nuo žiaurių klientų, kurie sumano pakelti prieš mane ranką. Juk turiu kažkaip apsiginti, kai viskas nueina per toli.

Dmitrijus dar labiau įpykęs greitu mostu perrėžė visą mano žandą su durklu nuo pat žandikaulio iki smakro. Aš suklykiau iš skausmo ir netikėtumo, tuo pačiu pradėdama muistytis ir plėšti jį nuo savęs, tačiau Dima buvo per sunkus ir per stiprus, kad sugebėčiau sėkmingai nustumti tokio stoto vyrą nuo savęs ir pabėgti lauk. O net jei išbėgčiau iš kambario, už jo manęs lauktų dar dešimt vyrų, kurie su manimi tikrai nesielgtų švelniai bei globėjiškai...

Po pjūvio pajutau, kaip veidu ėmė tekėti šiltas kraujas. „Mano veidu... Mano pačios kraujas... Šitas kiaulė ką tik subjaurojo mano veidą."

– Manai, aš visiškas kvailys?! – suurzgė Dmitrijus, pridėjęs durklą prie mano gerklės. – Kas tave atsiuntė? Atsakyk, kol nepapjoviau!

Jis užsimojo su laisvąja ranka ir trenkė į mano nesužeistąjį žandą tokį stiprų antausį, kad ėmė spengti ausyse, o žandas pradėjo degti it būčiau nusideginusi su karštu puodu. Sukūkčiojau, ašaroms besipilant iš mano akių, tačiau šiaip ne taip išlemenau:

– Niekas... Aš – tik jūsų užsisakyta palydovė!

Jis vėl skaudžiai skėlė man antausį, o tuomet pagriebė už žandikaulio ir grėsmingai sududeno:

– Aš tau panašus į kvailį? Panašus?!

Jei nebūčiau buvusi tokia išsigandusi, tikriausiai būčiau atsakiusi, kad jis buvo panašus į kiaulę. Tačiau dabar vieninteliai dalykai, kuriuos dar sugebėjau, buvo gailus verkimas ir mėginimas jį atstumti savo liaunomis rankomis, nors tai ir atrodė lyg bandymas pastumti nepajudinamą uolą.

Dmitrijus išsiviepė nieko gero nežadančia šypsena ir staigiu judesiu nuplėšė mano kelnaites. Aš išpūčiau iš siaubo savo ašarotas akis ir, suvokusi ką jis ketina daryti, pradėjau veblenti:

– Prašau... Ne... Nereikia... Maldauju...

Staiga jo veidas persimainė į smarkiai nustebusio ir jis sustingo, spoksodamas man į akis. Bet po kelių sekundžių vėl pamačiau pykčio perkreiptą grimasą.