Išmokyk mane gyventi (✔)

49

Upė

Dienos slinko vėžlio greitumu, tačiau niekas per daug nesikeitė ir teko tiesiog kęsti tą lėtą egzistavimą. Herkus vis dar manęs vengė, Nina su Mėta vis dar nebuvo surastos, o aš tebebijojau net savo šešėlio. Prie mano įtampos prisidėjo ir Herkaus visiškas atšiaurumas mano atžvilgiu.

Koks sveiko proto žmogus vieną minutę glaudžia tave savo glėbyje, švelniai bučiuoja ir akivaizdžiai mėgaujasi švelnumo akimirka, o kitą minutę jau drebia atstūmimo kalbą ir galutinai nutupdo tave ant žemės, pareikšdamas, kad esi nereikalinga? Aš nesupratau. Aš nesupratau visiškai nieko. Herkus, kaip visada, buvo kažkokia man neįmenama mįslė ar neperkopiama siena, kuri beprotiškai traukė, bet kartu nuolat skausmingai stūmė šalin.

Atsidususi išlipau iš dušo, kuriame maudžiausi jau gerą pusvalandį, ir paskubomis nusivaliau drėgną kūną su rankšluosčiu. Nužvelgiau savo nuogą siluetą veidrodyje ir patenkinta supratau, kad dar kelios dienos ir kūnas bus visai užmiršęs apie tas siaubingas dienas, kai buvau uždaryta ir žiauriai mušama kažkokiame pridvisusiame rūsyje, kuris, kaip vėliau man paaiškino Pavelas, iš tiesų buvo vienas iš apleisto Kauno VI forto pastatų, kuris dar nespėtas sutvarkyti ir nebuvo lankomas ekskursantų.

„Kūnas pamirš, o kaip aš pati? Kada mano protas ištrins visą patirtą siaubą ir užgydys vis dar atvirai kraujuojančias vidines žaizdas?"

Apsirengusi juodus apatinius drabužius, paprastą baltą palaidinę, juodas aptemptas kelnes ir storą raudoną megztinį žiovaudama nuslinkau į virtuvę. Po pagrobimo išsimiegoti tapo kone neįmanoma – vartydavausi porą valandų, taip ir nesudėdama bluosto, o kai galiausiai šiaip ne taip užmigdavau... Na, tuomet sapnuodavau įvairius šlykščius košmarus ir arba nubusdavau vidury nakties išpilta šalto prakaito, arba kankindavausi iki paryčių taip ir neprabudusi, tačiau po tokios nakties vis tiek jausdavausi protiškai nepailsėjusi.

– Labas rytas, – suburbėjau be jokios gyvybės balse ir klestelėjau ant kėdės prie virtuvėje stovinčio stalo.

– Labas, mieloji, – nusišypsojo Ana ir iš karto padėjo garuojantį dubenį avižinės košės su vaisiais priešais mano akis. – Vis dar nesiseka išsimiegoti?

Nenorėdama šnekėti pilna burna, tiesiog linktelėjau galvą ir Ana porą kartų paglostė mano nugarą.

– Pamatysi – su laiku praeis. Bet, jei nori, visada galiu padaryti kokios raminančios arbatos prieš tau nueinant miegoti, – švelniai pasiūlė. – Arba galiu duoti migdomųjų tabletę – tada tikrai pailsėtum.

– Ne, viskas gerai, – šyptelėjau, kai pagaliau nugurkiau maistą, turėtą burnoje. – Turiu pati įveikti savo baimes. Tabletės – tik trumpalaikė išeitis, kuri po to labai greitai gali virsti į papildomą problemą, nes girdėjau, kad prie jų lengvai priprantama ir po to dar sunkiau užmigti be jokių vaistų.

Ana atsidususi linktelėjo ir atsisėdo priešais mane su puodeliu karštos kavos savo rankose.

– Taip, tu teisi. Bet kasdien atrodai tokia pavargusi, kad bijau, jog tuoj pradėsi alpti, jei normaliai neišsimiegosi, – susirūpinusi paaiškino ji.

– Viskas gerai, Ana, – švelniai nusišypsojau, mėgindama ją nuraminti. – Kelios sunkesnės naktys tikrai nėra toks jau baisus dalykas. Nieko man nenutiks.

Ana jau žiojosi, akivaizdžiai norėdama man paprieštarauti, bet aš greitai užbėgau jai už akių ir pakeičiau temą:

– Beje, o kur apsauginiai? Taviškio jau kurį laiką nematau, maniškis šiandien irgi nestovėjo prie mano kambario durų.