Išmokyk mane gyventi (✔)

53

Upė

Mačiau, kaip Herkaus akys prisipildė įniršio. Greitai pašokęs nuo lovos stverė mane už pečių ir krestelėjęs piktai paklausė:

– Ką čia nusišneki?!

Giliai įkvėpiau ir kelias sekundes stovėjau užsimerkusi, stengdamasi sulaikyti baimę ir jaudulį. Norėjau, kad Herkus neįžvelgtų nė krislelio baimės mano akyse. Norėjau, jog patikėtų, kad aš galiu tai padaryti.

„Kaip? Kaip aš jį įtikinsiu, kad esu tinkama šiam darbui, jei pati tuo netikiu? Kaip įrodysiu, jog nebijau, jei iš tiesų kūną tiesiog sustingdo siaubas, vos pagalvoju ką ketinu daryti? Juk negaliu tiesiog imti ir prisipažinti, kad tam pasiryžau tik norėdama jį išgelbėti. Jį, ir tą vargšę mergytę..."

– Upe! – Herkus dar kartą mane krestelėjo ir aš pravėriau akis.

Mūsų žvilgsniai susidūrė. Jo – įpykusios jūros bangavimas ir mano – išsigandęs medžių ošimas. Vos prieš keliolika minučių mes buvome paskendę savo aistros ir meilės guolyje, o dabar į mane žvelgė įpykės ir tolstantis nuo manes žvėris. „Nepaslėpsiu. Nieko nesugebėsiu paslėpti nuo šitų akių..."

– Tu nieko nedarysi, supratai? – pasakė Herkus, švelniai paglostydamas mano žandą ir sučiupdamas pirštais smakrą. – Tai mano bėdos ir pats jas išspręsiu.

– Mirdamas? – sušnibždėjau, nes žinojau, kad pamėginus kalbėti garsiai, mano balsas tiesiog užlūžtų arba drebėtų it epušės lapas.

– Jei reikės – mirsiu. Aš daugiau taip nebegaliu, supranti? – jis žengtelėjo tolyn nuo manęs ir greitai apsirengęs pradėjo vaikščioti po kambarį, sukišęs pirštus į savo plaukus. – Per ilgai... Dveji metai! Ne valanda, ne diena, ne savaitė... Beveik dveji metai! Jau geriau mirsiu, negu ir toliau mąstysiu, ką tas bjaurybė daro mano dukrai!

Nežinojau kaip jį paguosti ar nuraminti. Negalėjau net įsivaizduoti ką Herkus turėjo jausti. Kaip turi jaustis žmogus, iš kurio atėmė vaiką? Ir atėmė ne kokios savo darbą atliekančios tarnybos, o tas pats asmuo, kuris nužudė vaiko mamą...

– Gal jis ja gan normaliai rūpinasi? – pati savimi abejodama visgi nedrąsiai paklausiau. – Juk net žudikas nebūtinai reiškia visišką beširdį.

Herkus metė į mane tokį pykčio, skausmo ir pasišlykštėjimo kupiną žvilgsnį, kad iš karto pasigailėjau, jog drįsau ištarti tokius žodžius. Jis greitai priėjo prie pat manęs, tvirtai sugriebė už žandikaulio ir pakėlė mano įsibaiminusį veidą, kad nesugalvočiau nuleisti žvilgsnio.

– Ar žinai, ką tas psichas man darydavo jau vien todėl, kad į jį kaip nors, pasak jo, ne taip pažiūrėdavau? Jis uždarydavo mane į ankštą žaislų dėžę ir paleisdavo tik po kelių valandų arba pakabindavo balkone, pririšęs kojas, kad nenukrisčiau. Kad ir kaip maldaudavau, kad ir kaip atsiprašinėdavau, vis tiek turėdavau atlaikyti žiaurias bausmes už kažką, ko protu nesuvokiau ir vis dar nesuvokiu, – kiekvieną žodį Herkus išspjovė su tokia panieka balse, kad man pašiurpo visa oda. – O tada man tebuvo tik dveji. Dveji! Aš iki šiol prisimenu tų laikų nuotrupas, nors dauguma žmonių išvis negali atsiminti nieko, iš tokių senų laikų. Būdamas trejų aš jau puikiai žinojau ką reiškia nusukinėti sprandą mažiems gyvūnams, ką reiškia daužyti už save silpnesnius vaikus su įvairiais daiktais, kol jie visai praranda sąmonę... Kol kiti vaikai mokėsi piešti, aš peiliu raižydavau surišto vaiko kūną. Kol kiti vaikai pliuškendavosi su tėvais prie ežero, aš stebėdavau kaip specialiose cheminėse medžiagose pamažu yra lavonų kūno dalys...

Mano akys vis plėtėsi iš siaubo, negalint patikėti ką kalbėjo Herkus. Kaip kažkas galėtų mokyti mažą vaiką tokių žiaurių dalykų? Kaip išvis kažkas galėjo užsiiminėti panašiais darbeliais ir nepatraukti teisėsaugos dėmesio? Tai atrodė lyg protu nesuvokiami ir neįsivaizduojami dalykai, bet iš jo skausmo ir pykčio pritvinkusio veido jutau, kad Herkus nemelavo.